Šiandien atradau prieš, atrodo, šimtą metų gautą laišką (tvarkiau savo pašto dėžutę). Jį gavau per Medeinos gimtadienį prieš pat kelionę į Italiją ir Šveicariją, kai jau pas mus viešėjo svečiai (su kuriais ir važiavome į Italiją) ir kaip tik tą dieną, kai šventėme Mortulės trečiąjį gimtadienį (gerokai iš anksto).
Net jei klausimas klausiusiajai nebėra toks aktualus, jis tikriausiai yra aktualus kam nors kitam („No man is an island”, kaip sakant:)).
„Sveika Austeja,
(…) sūnelis, tiesa sakant, ir yra ta priezastis, del kurios tau rasau. (…)Blog’e perskaiciau tema apie kudikio diena ir mamu baimes, kad ju vaikeliai per mazai ugdomi. Tiesa, ten rasiusiu mamu vaikeliai siek tiek vyresni, taciau ta pati (turbut kaip ir daugelis mamu, bent jau „naujai iskeptu”) jauciu ir as – kai esu uzsiemusi su A slapcia pasvajoju apie ta pusvalandi laiko sau su arbatos puodeliu ir knyga, taciau kai tas pusvalandis ima ir nukrenta is dangaus jauciu sazines grauzima, kad egoistiskai skiriu laika sau.
Bet ne apie tai norejau paklausti.
Tiesiog girdejau skirtingas teorijas apie tokio amziaus vaikeliu ugdyma – vieni sako, kad tokiems maziems kudikeliams dar niekas neidomu (su kuo nesutinku, nes matau, kaip mano vaikas susidomejes tyrineja pasauli), jiems kol kas svarbiausia gerai valgyti ir miegoti, o ji stimuliuojant (zaidziant, skaitant ir pan.) galima sukelti pervargima, nuo ko prasteja kudikio miegas. Kitos teorijos kaip tik pateikia desimtis visokiu budu „uzsiimineti” su kudikiu ir raso kad tai labai svarbu. Tiesa turbut kaip visada yra kazkur per viduri 😉
Bet visgi noreciau suzinoti tavo nuomone – kaip manai, kiek reiketu „uzsiimti” tokio amziaus vaikelio ugdymu ir linksminimu? Musu A nelabai linkes diena miegoti (bet daug miega nakti, uz ka tevai jam labai dekingi…), tad dienomis jis gan daug laiko praleidzia stebedamas pasauli per pertraukas pavalgydamas ir pamiegodamas koki pusvalandi. Todel stengiuosi kuo daugiau su juo sneketi, guldau ji ant zaidimu kilimelio, kur jis sneka su kabanciais zaisliukais, skaitau jam knygas (kartais ir visai ne vaikiskas), deklamuoju eilerascius, leidziu visokios muzikos, puciu muilo burbulus ir pan. Nors dazniausiai kalbinamas ir linksminamas vaikas sypsosi, susidomejes stebi ar net atsako gugavimais, kartais jau pati matau, kad pavargsta, todel bijau, ar jo nepervarginu. Gal del to jis tiek mazai ir miega dienomis? Kartais jis ramiausiai sau guli lovytej sedi savo babyjorn fotelyje ir ziuri kazkur i niekur kuri laika, kaip as sakau leidzia laika paskendes savo mintyse 🙂 Kaip ir viskas gerai, bet po kurio laiko pradedu jausti ta mamu grauzati, kad juo neuzsiimu ir vaikas vargsas ziuri sau i viena taska…. Kaip ir kiek as tureciau uzsiimti su tokio amziaus kudikeliu, kad praleisciau su juo laiko, ugdyciau ir kartu nepervarginciau? Gal paminetum dar kokiu budu leisti laika su kudikeliu, kurie papildytu mano isvardinta saraseli?”
Visų pirma, manau, verta įdėti nuorodą į tą straipsniuką, apie kurį mama ir kalba (kad perskaitė tinklaraštyje): APIE KŪDIKIO DIENĄ.
Ten iš tiesų nemažai diskutavome apie tai, kokia yra/turėtų būti kūdikio diena.
Visų antra, jei turite galimybę (žinant, kad gyvenate ne Lietuvoje), paprašykite, kad kas nors Jums arba nupirktų, arba padarytų kopiją (jei jau nebėra pardavime) šių metų balandžio mėnesio „Mažylio” žurnalą, kurio pagrindinė tema – Ankstyvasis ugdymas. Tiesa, kai kas dar per anksti Jūsų mažyliui, bet iš tiesų įdomu pasiskaityti. Ten yra ir mano straipsnelis apie ugdymą…bučkiais!
Na, o dabar šiek tiek plačiau atsakysiu konkrečiai į Jūsų klausimą. Iš tiesų – tiesa yra per viduriuką. Aš ypač stengiuosi pabrėžti, kad auginant kūdikį nepaprastai svarbu…sveikas protas! Kūdikis tikrai nėra daržovė, kuriai niekas neįdomu, bet ir nereikia jo perkrauti intensyviomis „pratybomis”. Be to, mes labai daug ką su kūdikiais darome instinktyviai, net to nejausdami, kad tai yra kažkoks „lavinimas”. Pavyzdžiui, juk perrengdami kūdikį jį kalbiname, niurkome, glostome…o tai yra puikus masažas mažuliukams vaikeliams! Net kojyčių ir rankyčių bučiavimas yra…stimuliavimas.
Iš tiesų iki pusės metų labiausiai kūdikis lavinamas mamai tiesiog…esant kartu. Dėl to man taip ir liūdna, kad kai kuriose valstybėse mamos negali pabūti nė tų pusės metų su savo mažyliu. Reikia keliauti į darbą, o dar nesėdintis kūdikis lieka…su auklyte, kuri turi prižiūrėti ir pasirūpinti ne tik juo. Iš tiesų tas fizinis kontaktas pirmąjį pusmetį (ir, žinoma, vėliau, bet pirmąjį pusmetį ypatingai) yra labai svarbus: kuo daugiau myluosite, kutensite, glostysite ir laikysite ant rankų savo kūdikį, tuo saugesnis ir savarankiškesnis (!) jis išaugs. Pūskite į nuogą vaiko odelę, pasitrinkite nosytėmis, bučiuokite delnelius. Jau su kelių mėnesių kūdikio kojytėmis galite važiuoti „dviračiu”, paėmę vaikutį ant rankų jį visaip sūpuoti.
Aš savo vaikus nešiodavausi visur su savimi ir pasakodavau, ką veikiu; visaip žaisdavau su jų piršteliais…be viso to, ką jau Jūs išvardinote. Šiokių tokių minčių galėtų „mestelėti” ir mano jau aprašyta knyga „Kūdikio smegenų mankšta„. Iki trijų mėnesių tai iš tiesų neradau nieko, kas labai nustebintų (iš to, ką rašote Jūs, nemanau, kad nustebintų ir Jus), bet gal ir visai būtų įdomu pavartyti:)
Nepamirškite, kad viskas, ką tokio amžiaus kūdikis pamato, yra jam nauja. Jiems labai patinka nešioklės: ir arti mama, ir mato pasaulį. O jei dar mama kalba, pasakoja – iš tiesų pasaka! Manau, kad tokio amžiaus kūdikėliui dar niekas nėra nusibodę – čia daugiau mums, mamoms, atrodo, kad jiems nuobodu, nes nežinome, ar jiems įdomu, o tai, ką mes darome, atrodo ganėtinai…neįdomu. Jeigu trūksta veiklos, galite eiti į kokį sporto klubą (gimnastika, joga), kur priimamos mamos su kūdikiais. Vat aš užsimaniau eiti su Gertrūda į jogą mamoms su kūdikiais, bet čia, Briuselyje, pasakė, kad jau su ropojančiais mažyliais yra…per vėlu. Žinau, kad būna ir įvairių muzikinių užsiėmimų (lankėm su Vilhelmu), ir šiaip būrelių kūdikiams. Taigi kažkas tokio tikrai galėtų būti įdomu ir Jums, ir kūdikiui. Taip pat galite susitikti su kitomis mamomis, kurios augina panašaus amžiaus vaikus – kurį laiką vaikučiams bus įdomu vienam kitą stebėti. Skaitykite…dainuokite…kai vaikas sėdi savo naminėje kėdutėje, neškitės ją ten, kur esate jūs: tegul mažylis mato (ir dar papasakokite) kaip jūs rūšiuojate skalbinius (galite jam ant rankyčių uždėti vis kitokios medžiagos rūbą, kad lavėtų lietimo pojūtis), kaip plaunate indus, kaip siurbiate kambarį ir t.t. ir pan. Svarbiausia – būkite kartu!
Sėkmės!