Turbūt retas neprisimename plakatų ir šio šūkio, puošusio visą Vilnių (nežinau, ar ir kitus miestus).Taip, puošusio, nes juk labai gražu matyti ir žinoti, kad šiais laikas vaikų auginime dalyvauja ne tik mama, bet ir tėtė.
Ir vis dėlto…dar yra, kur tobulėti. Ne kartą teko skaityti diskusijas, kur mamos sakė, kad jų vyrus atleistų iš darbo arba paprasčiausiai susipyktų su darbdaviu, jei jis išeitų auginti vaikelio. Apie kai kurių bendradarbių pašaipias užuominas ar kilnojamus antakius net neverta pradėti kalbėti – tai vis dar mūsų kasdienybė.
Nors norėčiau skatinti tėvystės atostogų idėją, tačiau, manau, geriausiai ją skatina „gyvi” pavyzdžiai. Ir kuo jų daugiau, tuo geriau. Nes, pavyzdžiui, Gabrieliui dažnas pasako, kad jo atvejis buvo TOKS (atleiskite, KOKS???), kad jis galėjo išeiti tėvystės atostogų, nes jau JIS (kalbantysis) TIKRAI to negalėtų padaryti (dėl vienokių, kitokių ar trečiokių priežasčių). Žodžiu, manau, kad kuo daugiau įvairių pavyzdžių, tuo daugiau tėvelių pamatys, kad…ir tokioje situacijoje tai padaroma, ir tokioje…vadinasi, ir AŠ GALIU! O tada jau galime tikėtis sniego griūties efekto!
Taip atsirado ir nauja rubrika. Kadangi šis blogas apie šeimą, pakalbinau vieną tėvelį, šiuo metu esantį tėvystės atostogose, įspūdžius apie jas rašyti ne tik savo, bet ir šiame bloge, kad kuo daugiau šeimų paskaitytų ir…galbūt išdrįstų pasielgti taip, kaip kitu atveju nebūtų…
Jau nekalbant apie tai, kad tiesiog labai įdomu paskaityti, kaip viskas atrodo iš…tėtės pozicijų:) gero skaitymo!
Nuotrauka: dad and child