Mūsų vaikai, ačiū Dievui, tuk-tuk-tuk į medį, tfu-tfu-tfu per kairį petį…ką čia dar padarius? 😀 nesispjaudė ir nesikandžiojo (kol kas, nes dar Gertrūdai Elenai tas periodas tik prieš akis)… Su muštynėmis…buvo visko. (Nuotrauka:  royaltylabradors.com)Mažas Augustas pirma veikdavo, o tik po to galvodavo, todėl į kailį gaudavo ir brolis, ir kolegos darželyje. Nesakyčiau, kad labai, bet užteko…ir mums, ir jam, ir aplinkiniams dėl to jaudintis… Vilhelmas – priklausydavo nuo nuotaikos: pusę metų galėdavo elgtis kaip angelėlis, o vieną dieną taip ką nors pastumti, kad maža nepasirodydavo… Tiesa, visa tai baigėsi, kai – po tokio protrūkio čia, Belgijoje, IŠKART atsidūrė (su mama ir tėtė) pas direktorę.  Žodžiu, belgai jokių tiu-tiu-lia-lia  – iškart imasi rimtų priemonių. Gal ir gerai, nes Vilhelmui po to karto nė mintis nekilo stumdytis (ką jau kalbėti apie mušimąsi). Žinoma, namuose, su broliu, visko pasitaiko ir, neabejoju, pasitaikys dar ilgai:) Kaip mano pusbrolis sakė: maži mušėmės tėvams matant, o augdami „protingėjom”: darėm tai tik kai tėvai nemato:D Žiūrėsim, kaip bus su mūsų džigitais… Morta? Darželyje – trūksta tik sparniukų. Namuose – visaip. Bet iš tiesų tai galiu ranką prie širdies prisidėjus pasakyti, kad Morta nesimuša, nes tie keli jos proveržiai Vilhelmui erzinant…nesiskaito 😀

Tačiau pati esu turėjusi ne vieną vaiką, kuris spaudėsi, kandžiojosi ir…kasmet ateidavo bent jau vienas, kuris mušdavosi. Ir – kaip teko įsitikinti – labiausiai tai susiję su vaiko nuotaika konkrečią dieną ir su jo temperamentu…

Kai jūsų mažylis ima spjaudytis, muštis ar kandžiotis, neretas supanikuojate, tiesa? Ir jums patiems, ir aplinkiniams (kurie dažnai yra linkę pasakyti savo nuomonę) gali pasirodyti, kad vaikas – agresyvus, nesivaldantis ir pan. Tačiau verta pabrėžti, kad iki trejų (ir net ketverių) metų vaikai sunkiai perpranta savo emocijas – ką ir kalbėti apie kitų. Taigi – jeigu turite tokio amžiaus vaiką – geriau išmeskite iš savo žodyno frazę „jis tyčia“. Ne, tikrai netyčia. Jiems tiesiog LABAI ĮDOMU. Žinoma, tai nereiškia, kad taip elgtis leisite – reikia įsikišti ir paaiškinti, kad toks elgesys – nepriimtinas.

Savo elgesiu mažylis nori atsakyti į klausimą: KAS BUS, JEI…

Tačiau mūsų – tėvų ir ugdytojų – pareiga parodyti, koks bendravimo būdas yra priimtinas, kai vaikas kanda, mušasi ar spjaudosi:

– Pamatę taip besielgiantį vaiką, tuoj pat sustabdykite. Pasistenkite susivaldyti, nekelti balso. Žiūrėkite vaikui į akis ir pasakykite: Elgiesi netinkamai. Teks čia pabūti, kol nuspręsi gražiai elgtis.

– Neklauskite, kodėl vaikas taip padarė – jis vis vien nelabai ką galės paaiškinti. Be to, taip tarsi sakysite, kad yra atvejų, kai toks elgesys priimtinas. Mūsuose vis dar gajus posakis: Pats prisiprašė. Net jeigu taip ir galvojate, jokiu būdu nepasakykite garsiai. Jeigu vaikas apspjovė draugą , nes šis atėmė iš jo kastuvėlį, visų pirma turite pakalbėti apie tai, kad spjaudytis negalima ir tik po to padėti/pamokyti vaikus dalintis kastuvėliu. Vaikas turi žinoti, kad esate teisingas.

– Nepamirškite, kad kai kuriems vaikams reikia dėmesio bet kokia kaina. Jeigu jūs stipriau reaguojate į blogą vaiko elgesį nei į gerą, tai jis…dažniau elgsis blogai.

– Maži vaikai nėra empatiški – jiems tikrai sunku suprasti, ką jaučia kitas. Tai pasakyti – jūsų pareiga. Pasakykite, kad kitam vaikui skauda (ar skaudu), kai jis muša ar kanda (spjauna).

– Ikimokyklinukų jausmai – kaip amerikietiškieji kalneliai: tai euforija, tai visiškas liūdesys. Taip ir su pykčiu – jis gali būti milžiniškas, todėl svarbu išlaukti, kol vaikas nusiramins. Kai nusiramins, pasakykite, kad suprantate, jog jis labai supyko ir kremtasi, kad įskaudino draugą. Taip vaikas mokosi pažinti savo emocijas.

– Kartais suaugusiesiems atrodo, kad ikimokyklinukai – tikrai bjauriai elgiasi. Pavyzdžiui, nepriima žaisti kito vaiko. Tačiau tai normalus socialinio vystymosi etapas. Vėlgi – kalbėkite apie tai, apie kito vaiko jausmus, apie tai, kaip elgtis tinkama, o kaip – ne.

–  Jeigu norite, kad vaikas ko nors išmoktų, teks kartoti ir kartoti, kad norimas elgesys taps jo esaties dalimi. Nemanykite, kad – kartą pasakius – jūsų vaikas nebesikandžios/nebesispjaudys/nebesimuš.

Kitas klausimas – ar verta vaiką versti atsiprašyti. Kai kurie teigia, kad toks mažas vaikas nesupranta, kodėl jis turi atsiprašyti ir pan., tačiau iš tiesų nuo pat ankstyvosios vaikystės galima mokytis būti mandagiam. Jei vaikas dar šiandien nesupranta atsiprašymo prasmės, gali būti, kad po pusmečio jau supras. Kaip mes darome? Jei vaikas nenori atsiprašyti, patys už jį atsiprašome: taip parodydami, kad šioje situacijoje reikėtų atsiprašyti. Vyresniam vaikui galite pasakyti, kad suprantate, jog jam gėda, ir jis nenori atsiprašyti, tačiau taip elgtis yra mandagu ir įprasta .

Kai jūsų vaikas – tas, kurį skriaudžia

Jeigu to vaiko, kuris tik ką trenkė jūsiškiui, tėvai nieko nedaro (dažniausiai tokie dalykai ir atsitinka, kai mažyliai žaidžia vieni, t.y. kartu su jais nežaidžia suaugęs žmogus), nebijokite pažiūrėti į akis jo mamai/tėtei ir pasakyti: jūsų vaikas tik ką trenkė maniškiui. Gal galėtumėte truputėlį pabūti su juo, kad vėl taip neatsitiktų? Žinoma, jei kito vaiko tėvai nereaguoja į jūsų prašymą, geriausia – pasišalinti iš „įvykio vietos“, tačiau dažniausiai – jei neužsipuolate ir nepuolate kaltinti – kiti tėvai yra geranoriški. Juk visi jaučiamės siaubingai, jei vaikas ką nors nuskriaudė, tačiau jei to vaiko tėvai užsipuola taip tarsi jų vaikas (ir jie patys) yra vieninteliai tobuli šio pasaulio sutvėrimai, tai nenuostabu, kad dialogą tokioje situacijoje užmegzti sunku. Taigi – tolerancijos ir supratingumo, o ta diena, kai vaikas išaugs tokį elgesį (žinoma, jei išmokysite, kaip elgtis tinkamai) – visai netoli.