…balta, balta – kur dairais –
Taip, balta, balta…buvo šįryt, kai pažvelgėme pro langą. BRIU-SE-LY-JE:) Iš pradžių pažvelgėm pro miegamojo langą į kiemelį – šakos svyra nuo sniego… Nuėjau prie lango į gatvę – su didžiulėmis sniego kepurėmis pūpsančios mašinos, nepraminti takeliai nuo namų ir beveik visai nevažiuota gatvėje. Žiema. Prie kelių mašinų kažkas blykstelėjo. Įsižiūrėjau…ogi tėvai fotografuoja savo vaikus sniege!!! Fantastika.
Žinote, ką tikrai gerai prisimenu iš vaikystės? Ogi ėjimą į mokyklą! Iš pradžių į mokyklą eidavau su viena klasioke (kuri gyveno toje pačioje gatvėje, tik truputėlį toliau, nei aš), o po to – su kita, su kuria susitikdavome kur nors pakeliui – dažnai prie Rusų Dramos teatro:) Vieni smagiausių prisiminimų – kaip mes ant sėdimosios važiuojame žemyn link Reformatų (tada visai ne Reformatų) stotelės per Jaunimo (tada visai ne Jaunimo) „skverelį”. Žinia, ten labai daug laiptų, tačiau šalia laiptų – vaje, kaip moderniai tiems laikams! – buvo nuvažiavimai vėžimėliams, kurie, gerai pasnigus, prarasdavo savo pirminę paskirti ir tapdavo puikiomis čiuožyklomis…Nueidavome į mokyklą šlaput šlaputėlės (neįsivaizduoju, kaip nuolat nesirgdavom…juk viskas džiūdavo ant kūno mokykloje:)), ale išsišiepusios iki ausų:) Ir tai buvo tik vienas iš „malonumų”: kur dar vartaliojimasis sniege, mėtymasis gniūžtėmis ir t.t. ir pan. Pasaka…
Sniegą mėgstu ir dabar, bet…per atostogas:) Tiesiog, matyt, sniegą matome per visai kitą prizmę, kai esame vaikai ir kai esame suaugusieji. Kaip tik apie sniegą (tarsi pranašaudamos jį) per šventes kalbėjome su Medeina. Medeina sakė, kad jai labai patinka sniegas, o aš sakiau, kad – gyvendama Lietuvoje – paskutiniaisiais metais tiesiog negalėdavau jo pakęsti. Nes jis reiškė kamščius, ankstyvą kėlimąsi (ir vaikų kėlimą), skubėjimą (juk dažnai pasninga naktį ir visai nesitiki ryte rasti apsnigtos mašinos, kuria turi skubėti į darbą ir vežti vaikus…), avarines situacijas ir begalę kitų „suaugusiškų nepatogumų”, dėl kurių vaikai visai nesuka galvos…atvirkščiai, kai bandai juos skubinti, parkrenta ant sniego ir voliojasi 😀
Bet per atostogas…pasaka. Kai niekur neskubi, kai gali kartu su vaikais parkristi į pusnį, kai visai nesvarbu, ar ta mašina iš kiemo pajudės dabar, ar po valandėlės. Nepaprastai miela įkvėpti sniegu pakvipusio oro, žvelgti į nuo sniego svyrančias medžių šakas. Ech…
Taip buvo ir šįryt. Atsibudome ir…iš pradžių panika: mašina – su vasarinėmis padangomis, o Vilhelmo ir Mortos darželis – ant kalno, į kurį TIKRAI neįvažiuosime (draugai, važiuodami pas mus pasnigus, neįvažiavo į daug mažesnį kalnelį netoli). Ką daryti? Pasirodo, sunku išvažiuoti buvo ne tik mums. Nusprendėme palikti mažiukus namuose, nes ryt vis vien nėra darželio – pedagogams profesinė diena:) Taigi nekėlėme mažių, o Augustą į mokyklą išruošėme dviese…et, kokia prabanga jam šįryt! Šįryt atvažiavo ir naujas vairuotojas – paskambino į duris ir ne nuėjo kaip paprastai, o palaukė, kol Augustas išeis, prisistatė. Augustą jau buvau susiruošusi fotografuoti prie mašinos, tai tą ir padariau.
Po valandėlės – jau prašvitus – atsibudo Vilhelmas. Atlėkė pas mane šaukdamas: mamaaaaaaaaa, snieeeeeeeeggaaaaaaaasssssssss! Ir iškart pradėjo „spirgėti”, ar galės eiti į lauką. Netrukus atsibudo ir Morta, ir aš – jiems pavalgius pusryčius – išleidau juos į mūsų kiemą.
Ech, kaip greitai prisitikai prie kitokių sąlygų – rengiau vaikus, atrodo, amžinybę: kol suradau kombinezonus, ilgas pirštines, kepures, šalikus, vilnones kojines, šiltus batus – viską reikėjo atsinešti iš palėpės…Galų gale vaikai – lauke. Atsisėdu padirbėti, tačiau…po kokių 15min išgirdau baisiausią klyksmą…šokau ir nulėkiau laukan, o ten, pasirodo, Mortai ant veidelio užtiško sniegelio:)
Bet šiaip vaikams buvo smagu: ir voliojosi, ir senį besmegenį pastatė, ir gaudė skraidančias snaiges…namo grįžo įraudusiais žandais ir be galo patenkinti po valandėlės.
Vilhelmas daro angelą:
