„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Naujųjų Metų pažadai…vaikams.
2009 01 02

IMG_9506

Ar jau sugalvojote Naujųjų Metų pažadus? Pažadus, kuriuos širdyje duosite kaip tėvai? Pažadus savo vaikams… Aš kasmet pažadu maždaug tą patį. Nenustebčiau, jei daugybė tėvų visame pasaulyje irgi pažada tą patį: būti kantresniais, geresniais, supratingesniais, skirti vaikams daugiau laiko, negailėti meilės, visada pasakyti, kad jais didžiuojasi ir nutylėti tai, ką vertėtų… Kad po to nereiktų graužtis, kad būtume geriausi vaikų draugai, kad niekada nepakirptumėme jiems sparnų… Radau visai neblogą tokių pasižadėjimų rinkinį, kuriuo norėčiau pasidalinti su jumis…gal kuris nors taip įstrigs, kad iš tiesų taip ir darysime, nors anksčiau apie tai net nepagalvodavome…Taigi – gerų jums ateinančių…o čia – šis tas pakeliui….

Parents.com surinko visų laikų pediatrų, edukologų, psichologų „perliukus” (JAV) vaikų auginimo klausimais ir pasidalino su savo skaitytojais. Kai ką pakoregavusi, kai ką „pridūrusi”, dalinuosi jais su jumis:

IMKITĖS ATSAKOMYBĖS. Vaikams reikia nubrėžtų ribų, taisyklių, aiškumo ir rutinos, kurie padeda suprasti ir orientuotis tokiame dažnai jiems sunkiai suprantamame pasaulyje. Nebijokite taisyklių, kurios leis jūsų vaikams tyrinėti ir pamilti pasaulį…saugiai.

NEPAKIRPKITE VAIKO SPARNŲ. Ikimokyklinuko užduotis – tapti savarankišku. Kai tik vaikas geba sudėti žaisliukus į dėžę, nunešti lėkštę nuo stalo, apsirengti…leiskite jam tai daryti pačiam. Suteikite vaikui atsakomybę. Atsakingas vaikas jaučiasi pasitikintis savimi, o tai gerai ir vaikui, ir jums! Be to, patikėkite, tikrai yra DAUG paprasčiau, kai vaikai viską daro patys – ypač tai įvertinate, kai atsiranda šeimoje mažylis:)

NESISTENKITE VISADA VAIKO APSAUGOTI. Tegul net ir labai maži vaikai patys priima sprendimus. Jeigu vaikui pasakysite, jog suprantate, kad jis piktas/susierzinęs, tačiau neatliksite užduoties už jį, mokysite jį nepasiduoti pasipainiojus pirmai kliūčiai. Be to, vaikas nuo pat mažens supras, kad niekas neturi spręsti problemų už jį. Suprasti, užjausti, palaikyti – taip, tačiau ieškoti sprendimų turi jis pats.

PRISIMINKITE, KAD VAIKO AUKLĖJIMAS NĖRA JO BAUDIMAS. Taisyklės, leistinos ribos ir pan. moko vaikus elgtis visuomenėje ir padeda jiems tapti kompetentingais, rūpestingais ir atsakingais piliečiais. Kai gimė Augustas, maniau, kad vaikas iš tiesų gali užaugti tiesiog matydamas teigiamą pavyzdį. Bet esmė yra ta, kad nei tėvai, nei aplinka nėra teigiamas pavyzdys 24/7. Tada atsiranda būtinybė paaiškinti, kas tinkama, o kas – ne, kas priimtina, o kas – ne. Ir tai, kad vienam žmogui vieni dalykai gali atrodyti tinkami ir priimtini, o kitam – ne. Žodžiu, gyvenimas – komplikuotas reikalas. Ir visi suklystame. Esmė – stengtis daryti kuo mažiau klaidų:)

PRIORITETIZUOKITE. Anglų kalboje yra puikus išsireiškimas: „pick your battles”. Žodžiu, verta pralaimėti keletą mūšių, kad laimėtumėte karą:) Man šis posakis labai padeda auginant vaikus. per daug taisyklių, per dideli reikalavimai…išjungia vaiką. Kai dirbau su keturmečiais, klasėje kabojo keturios taisyklės, kai su penkiamečiais – penkios…ir t.t. nesiginčykite ir nesipeškite su vaiku dėl mažmožių: na, ir kas, jei vaikas nori eiti vasarą į lauką su botais? Na, ir kas, jei nori eiti į darželį su princesės suknia? Ar iš tiesų verta dėl to susipykti??? Mūsų vaikai žino, kad jei renginys, tai arba marškinukai, arba net kostiumas, tačiau, kad laimėčiau šį mūšį, į mokyklą vaikai rengiasi taip, kaip nori. Na, ir kas, kad vaikas pasakė broliui „šūdžius” ar „subingalvis”? Ar dėl to jis blogesnis brolis? Pasakau, kad „mes taip nesakom”, ir viskas…Bet užteko vieną kartą išgirsti f****, ir vaikai daugiau to nebesako. Susitelkite ties tuo, kas išties svarbu: pavyzdžiui, nesimušame, neerziname, nemeluojame…

ŽAISKITE SU VAIKAIS. Tegul vaikai pasirenka, ką žaisti. Jeigu tai „laisvas” žaidimas, neprimeskite jam savo taisyklių. Tiesiog plaukite pasroviui ir žavėkitės, kur jus ta srovė neša. Su berniukais labai sunkiai atsilaikydavau norui kažką padaryti „geriau”, vis norėdavau pakreipti žaidimą „lavinamąja” linkme, tačiau dabar su Morta jau tiesiog tirpstu iš laimės tiesiog žaisdama kartu su ja, kai paradui vadovauja būtent ji. Nepasitikėsite, kiek svarbių ir didelių mokslinių tyrimų jau yra atlikta, įrodančių spontaniško žaidimo svarbą vaiko raidai. Ūgtelėjus vaikams, žaiskite stalo žaidimus. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tai vienas labiausiai suartinančių dalykų. O kur dar visa kita nauda: išmokimas pralaimėti; baigti tai, ką pradėjęs; susikaupimas; savo eilės laukimas ir dar daug daug kitų.

SKAITYKITE. KASDIEN. Pradėkite skaityti dar kūdikiui – jiems labai patinka klausytis motinos/tėvo balso. Tai, kaip jūs kartu sugulate/susėdate, kaip apsikabinate, kaip kartu juokiatės, kaip analizuojate…padės meilės knygai ir…tėvams pagrindą visam gyvenimui.

KIEKVIENĄ DIENĄ SKIRKITE „ASMENINĮ” LAIKĄ. Nesvarbu, ar turite vieną, ar keturis vaikus – visi vaikai nori ASMENIŠKAI JAM skiriamo dėmesio. Beje, tėvai, kurie turi daugiau vaikų, dažnai sąmoningai apie tai galvoja ir kartais netgi skiria to asmeninio laiko vaikui daugiau, nei tie tėvai, kurie turi vieną ar du vaikus. Nors, žinoma, daug lengviau to laiko skirti, jei vaikai vienas ar du. Užtenka 10 ar 15 minučių per dieną, kai išjungsite mobilų telefoną, radiją, televizorių ir tiesiog…veiksite kažką su vaiku. Galbūt tiesiog jis atsisės jums ant kelių ir papasakos apie savo dieną. Galbūt kartu – besišnekučiuodami – iškraustysite indaplovę. Tik jis ir jūs. Dviese. Nepamirškite akių ir fizinio kontakto ir…pasakyti, kad labai jį mylite.

NEPAMIRŠKITE TĖTĖS. Jeigu reiktų pasakyti, kas – be mamos – suteikia vaiko gyvenimui pilnatvę, tai, žinoma, vienareikšmiškas atsakymas – tėtė. Kuo anksčiau ir kuo daugiau. Na, sukapokit ir susūdykit, bet visiškai nesuprantu nei moterų, kurios sako: mano vyras nežino, ką veikti su mažyliu, bet nieko…paaugs, tada. o kas tada? Nusiveš į žvejybą ir abu tylės, nes nebus ryšio? O po to taip pat tylėdami gers alų? Vaikai, kurių tėvai aktyviai dalyvauja jų gyvenime ir su kuriais jie yra artimi, geriau mokosi, geriau sprendžia problemas, rečiau įjunksta į narkotines medžiagas ir t.t. ir pan. – sąrašas didžiulis.

SĄMONINGAI FORMUOKITE PRISIMINIMUS. Jūsų vaikai tikriausiai neprisimins nieko, ką sakėte jiems, kai jie buvo mažulyčiai (nors tai ir suformuos jų vertybines nuostatas), tačiau jie prisimins tai, ką kartu darėte. Kuo daugiau šiltų ir įprastų ritualų – ėjimas miegoti, stalo žaidimas – tuo daugiau prisiminimų…

BŪKITE PAVYZDŽIU. Vaikai mokosi stebėdami. Jei elgsitės tinkamai, pagarbiai ir kultūringai, vaikai taip elgsis net ir nemokomi. Jeigu pats keiksitės, o mokysite vaiką nesikeikti…jis nesupras, kodėl taikomi dvigubi standartai ir tikriausiai…keiksis jums negirdint.

ATSIPRAŠYKITE. Jeigu nesusivaldėte, jeigu pasakėte ar padarėte tai, ko neturėtumėte, atsiprašykite. Taip vaiką mokysite, kad visi gali „susimauti”, kad niekas nėra tobulas, tačiau labai svarbu prisipažinti klydus ir pasitaisyti. Jūsų autoritetas ne sumenks, o padidės, jei turėsite drąsos prisipažinti klydęs ir atsiprašyti. Taigi norėčiau šimtą kartų parašyti ATSIPRAŠYKITE…kad suprastumėte, kaip tai svarbu.

GYVENKITE NORS TRUPUTĖLĮ „ŽALIAU”. Iš tiesų…tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. Mes pakeitėme lemputes taupančiomis energiją, išeidami išjungiame šviesas, dažniausiai nepaliekame įjungtų prietaisų (tų, kuriuos galima palikti), neturime kilimų (turime keletą natūralių „takų”), rūšiuojame maisto atliekas, indaplovę jungiame tik pilnutėlę, užsukame vandenį, kai valomės dantis ir pan., lendame po dušu, naudojame „tikrus”, o ne popierinius rankšluosčius, su kibirėliu (o ne žarna) plauname mašiną, važiuojame apsipirkti tik su daugkartiniais maišeliais (kažkaip pripratome čia, Belgijoje…)….ir panašiai stengiamės tausoti Motulę Gamtą (juk visko čia nevardinsiu:)). Visi galime pasirinkti, kur stengsimės būti „žalesni”.

NEMELUOKITE IR TESĖKITE PAŽADUS. Juk norime, kad vaikai taip elgtųsi, tiesa? Vadinasi, turime ir patys taip elgtis. Patikėkite, ne kartą ir ne du keikėmės su vyru, kad pažadėjome  vaikams tą ar aną per mažai pagalvoję, o po to teko per galvą verstis, kad įgyvendintumėme. Tačiau dabar jau galime tartis, ir vaikai puikiai supranta, kad kartais įvyksta nenumatytų dalykų. Man nepaprastai patiko, kai Augustas kartą pasakė: nieko tokio, padarysim, kai galėsim:) Ir tai buvo didžiausias visų pastangų visada tesėti savo pažadus įvertinimas:) Su melavimu irgi panašiai: jei einam pas daktarą, taip ir sakome; jei einam skiepytis, pasakome, ką ten darys ir t.t. ir pan. Jokių vyniojimų į vatą. Žinoma, pirminis etapas būna sunkesnis (štai Mortą teko įtikinėti eiti pas daktarę gerą pusdienį), bet jis apsiperka šimteriopai.

NEBIJOKITE PASIBUČIUOTI IR APSIKABINTI MATANT VAIKAMS. Jūsų santuoka – gyvas (ir vienintelis iš arti matomas) pavyzdys, kokie yra dviejų žmonių artimi santykiai. Taigi aukštai užkelkite kartelę, kad vaikas nenorėtų “bet kokių” santykių, o tokių, kokie buvo mamos ir tėtės:)

GERBKITE SUTUOKTINIO NUOMONĘ APIE TĖVYSTĘ. Visi turime į santuoką “atsineštą” nuomonę apie tai, kaip turi būti auginami vaikai. Dažniausiai tos skirtingų žmonių skirtingos nuomonės IŠ ESMĖS yra panašios. Ta prasme, juk visi normalūs žmonės nori auginti vaikus suteikdami vaikams tai, kas geriausia, sukurdami jiems saugią emociškai ir fiziškai aplinką ir pan. Kritikuodami sutuoktinį ar nuolat su juo ginčydamiesi dėl vaikų auklėjimo padarysite daugiau žalos savo santuokai ir vaikų saugumo jausmui,  nei nusileisdami ten, kur galite nusileisti/susitarti.

MOKĖKITE GIRTI. Geriau nesakykite: “Tu nuostabus!” – iškelsite vaikui uždavinį nuolat būti “nuostabiu”. Daugiau geriau girti už konkretų poelgį. Pavyzdžiui: “Suprantu, kad tau buvo sunku palaukti, kol aš baigsiu kalbėti telefonu, tačiau tikrai šauniai pasielgei, kad gražiai palaukei!” Išties – tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Man sunkiausia buvo išmokti girti vaiko darbelius ne pasakant: “oooo, kaip gražu!”, o girti už kai ką konkretaus: “Man patinka, kad tu naudojai įvairias spalvas!” Gerai, kad dirbau pedagoginį darbą, tai kas dieną galėjau tai praktikuotis ir tobulinti:) Bet ir tai…dar ir šiandien save pagaunu giriant “abstrakčiai”, o ne “konkrečiai”.

GAUDYKITE VAIKĄ DARANT GERUS DARBUS. Paprastai “pagauname” vaiką blogai besielgiantį ir nepastebime to, ką jis padaro puikaus. Apverskite situaciją: ignoruokite tai, ką vaikas daro netinkama (žinoma, tai, ką galima ignoruoti) ir pastebėkite net mažiausią pagyrimo vertą smulkmeną. Jeigu vaikas gaus daugiau dėmesio už gerą elgesį, nei už blogą (paprastai būna atvirkščiai), jis ir norės elgtis gerai.

SKLEISKITE APIE SAVO VAIKUS “PASKALAS”. Juk iš tiesų – tai, ką išgirstame (ir ypač, ką NUgirstame) apie save daro didžiulę įtaką mūsų pasitikėjimui savimi. Taigi girkite savo vaiką ir leiskite jam “nugirsti”, kaip tėveliui, močiutei ar savo draugei pasakojate, kaip juo didžiuojatės ir koks jis nuostabus.

NEBIJOKITE BŪTI NETOBULU TĖVU. Jeigu esate per daug pavargę gaminti vakarienę, nieko neatsitiks, jei nuvažiuosite į MacDonaldą. Jeigu tiesiog tingite tvarkytis, nieko neatsitiks, jei vieną vakarą nueisite miegoti namuose, kuriuose “ir velniūkštis nusisuktų koją”:) Juk daug svarbiau – puiki nuotaika, o ne puikūs namai…

PASITIKĖKITE “MAMIŠKA” NUOJAUTA. Prieš kelerius metus skaičiau apie Danijoje atliktą tyrimą: tėvams ir pedagogams buvo užduodami tie patys klausimai apie vaiką. Spėkite, kas laimėjo? Žinoma, tėvai! Nors jums ir atrodo, kad didelę dienos dalį vaikas praleidžia ne su jumis (darželyje, mokykloje ir pan.), tačiau visose vaikais besirūpinančiose šeimose apie vaikus tėvai žinojo daugiau, nei pedagogai. Taigi jeigu jums kas nors atrodo “ne taip”, nebijokite priimti sprendimų. Dar rudens pradžioje kalbėjau su drauge, kuri, atrodė, nuvedė vaikelį į puikų naminį darželį – iš visų aprašymų jis atrodė netgi puikus. Tačiau mamai kažkas kuždėjo, kad vis dėlto kažkas yra “ne taip”. Nesileisiu į ilgą pasakojimą, tačiau mama buvo teisi.

IŠMOKITE PASAKYTI KITIEMS “NE”. Atsisakykite pagundos būti darbuotoja Nr1 darbe. Ar dalyvauti keliose visuomeninėse organizacijose. Niekada, NIEKADA nesigalėsite tą laiką paskyrę vaikams. (Va, šitas tai geras…reikės padirbėti ties tuo pagundos atsisakymu…)

NELEISKITE VAIKUI ELGTIS KIAULIŠKAI. NIEKADA neleiskite vaikui nepagarbiai kalbėti/elgtis su jumis ir kitais žmonėmis. Jeigu vaikas taip pasielgia (tiksliau, KAI), vienareikšmiškai pasakykite, kad tokio elgesio netoleruosite.

PRAŠYKITE, KAD SENELIAI, AUKLĖTOJOS, AUKLĖS IR MOKYTOJOS BENDRADARBIAUTŲ. Kiekviena šeima turi tam tikras vertybes. Žinoma, jei reikalausite auklėtojos daryti VISKĄ taip, kaip jūs, tai bus mažų mažiausiai neprotinga (juk ji turi vaikų ir be jūsiškio), tačiau esminių dalykų galite paprašyti (pavyzdžiui, kad auklėtoja vaikui pradėjus zysti darželyje sakytų tą pačią frazę, kurią jūs sakote namuose, kai vaikas pradeda zysti).

MOKYKITE VAIKĄ BENDRAUTI. Tegul mokosi užduoti mandagius klausimus, tegul mokosi būti mandagus ir paslaugus. Kai tik ūgtels, mokykite užmegzti akių kontaktą. Pastebėta, kad kiti vaikai dažnai pradeda “kibti” prie tokių vaikų, kurie nedrįsta užmegzti akių kontakto, o tie, kurie jį drąsiai užmezga, paprastai yra manomi esant labiau pasitikinčiais savimi ir “kietesniais”. Paprastas “triukas” – tegul vaikas vis jums papasakoja, kokia jo naujų pažįstamų akių spalva…kontaktas bus:)

STENKITĖS SUPRASTI VAIKO EMOCIJAS. Kai vaikas pratrūksta, pasistenkite įvardinti savo supratimą: suprantu, kad pyksti…suprantu, kad tave tai (įvardinkite, kas) suerzino… Išklausykite, ką vaikas turi pasakyti. Taip vaikas lengviau “atsigaus” po pykčio protrūkio ir augdamas vis geriau įvardins savo jausmus. Geriau įvardindamas geriau su jais “susidoros”.

AUGINKITE PILIEČIUS, KURIAIS VISI DIDŽIUOTŲSI. Gal ir atrodo, kad frazėje daugoka patoso, tačiau jei darysite gerus darbus kartu su vaiku (ir jei tai darys daug šeimų), užauginsime pilietiškesnę kartą, nei mūsiškė:) O jie turės galimybę užauginti dar pilietiškesnę…

NELEPINKITE VAIKO. Kiekvienas vaikas yra stebuklas ir vertas tik paties geriausio, tačiau nė vienas vaikas nėra viso pasaulio centras.

AUGINKITE GERĄ ŽMOGŲ. Dar visai mažulyčiam vaikui skaitydami knygas aptarkite, kaip elgiasi personažai: koks elgesys tinkamas, koks ne, kodėl reikia elgtis vienaip ir/ar kitaip. Kai esame geri, dosnūs, nuoširdūs ir pagarbūs, ir žmonės aplink jaučiasi daug geriau. Ir ne tik aplinkiniai. Ir mus užlieja labai geras jausmas. Kasdien paklauskite, ar vaikas buvo geras ir ką būtent jis  turi omeny, kai sako, kad buvo “geras”.

NEPASIDUOKITE. Jeigu vaikas atsisako ragauti naujo patiekalo, nepraraskite vilties. Gali būti, kad teks pasiūlyti dar 10 ar net 110 kartų…nepraraskite vilties. Ir ne tik su maistu…tiesiog nepraraskite vilties:)

NESIPEŠKITE DĖL MAISTO. Sveikas vaikas instinktyviai žino, kiek jam reikia suvalgyti. Jeigu atsisako baigti patiekalą arba valgyti…nusileiskite. Jis tikrai nemirs iš bado. Va, šita tai sunki užduotis, nes namuose auginame tikrą nevalgiuką…Nors tikrai daug domėjausi, ne visada pavyksta paisyti patarimų (netgi  tų, kuriuos pati duodu kitiems tėvams), nes iš tiesų atrodo, kad tada Augustas valgys tik dribsnius su pienu ir dar kokį penketą produktų 🙁

VALGYKITE VISA ŠEIMA. Bent vieną kartą dienoje pasistenkite prie stalo susėsti visa šeima: tai puikus laikas aptarti naujienas (ir šeimos, ir pasaulio), pasikalbėti apie dieną, pajuokauti. Tai ne tik suartina, bet ir ugdo sveikos gyvensenos įpročius.

MYLĖKITE VAIKUS VIENODAI, BET ELKITĖS SU JAIS INDIVIDUALIAI. Jie – skirtingi žmonės, todėl nusipelno ir skirtingo elgesio su jais:)

SAKYKITE “MYLIU” TIEK KARTŲ, KIEK NORISI – NORS IR 800 PER DIENĄ. Iš tiesų – meilės nebūna per daug. Apkabinimų nebūna per daug. Bučinių nebūna per daug. NIEKADA.

DŽIAUKITĖS AKIMIRKOMIS. Vaikai nėra jūsų nuosavybė – jie yra tik “paskolinti”, todėl taip greitai ir taip nenumaldomai lekiant laikui džiaukitės kiekviena akimirka ir lai pagrindinis tikslas būna užauginti juos gerais žmonėmis. Ir nepamirškite, kad…galite jaudintis dėl sujauktų namų, dėl krūvos skalbinių, dėl nesuplautų indų, tačiau…jeigu tuo metu išgirsite vaiko juoką – sugerkite jį visą iki kruopelytės, nes gali neprabėgti nė keliolika metų ir jūs jau iki skausmo ilgėsitės to juoko savo namuose.

MOKYKITE ŽENKLŲ KALBOS. Patariama nekalbančius kūdikėlius mokyti ženklų kalbos. Jei vaikas dar nekalba, nereiškia, kad jis nenori nieko pasakyti. Paprasti ženklai gali padėti suprasti vaiko poreikius ir jausmus dar prieš išmokstant jam kalbėti. Patikėkite, palengvins gyvenimą ir jums, ir vaikui… Visai atsitiktinai radau taip savo vaiką mokančią mamą Lietuvoje.

TELEVIZORIUI VAIKO KAMBARYJE – NE VIETA. Jau daugybė tyrimų ne kartą įrodė, kad vaikai, kurių kambaryje yra televizorius, turi viršsvorio, prasčiau miega, jiems prasčiau sekasi mokykloje ir jie sunkiau bendrauja.  (Taip pat įrodyta, kad tėvai, kurių miegamajame yra televizorius, rečiau mylisi:)).

JUDĖKITE. Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų smegenų vystymasis gali būti susijęs su jų fizinio aktyvumo lygmeniu. Taigi masažuokite ir skatinkite vartytis/šliaužti/gulėti ant pilvuko/siekti daiktų ir pan. kūdikėlį, mažyliui leiskite eiti pačiam, o ne vežkite jį vežimėlyje, o su darželinuku reguliariai lankykitės žaidimų aikštelėse ir/arba lankykite sporto būrelius.

SAUGOKITE VAIKUS: išmokykite juos valyti dantukus, nepalikite vienų ikimokyklinukų vonioje, vežiokite automobilinėse kėdutėse ir prisegtus, skatinkite važiuoti dviračiu tik su šalmu, nepersistenkite su antibiotikais, vasarą nepamirškite apsauginio kremo…žodžiu, nežiūrėkite į vaiko saugumą pro pirštus. (irgi reikės tam skirti daugiau dėmesio…)

Štai taip…užtrukau, kol viską parašiau ir aprašiau, bet labai norėjosi baigti pirmosiomis sausio dienomis. Jau po pirmos, vadinasi, spėjau sausio antrai dienai:) Šalia guli ir labai įnirtingai tauškia Gertrūdėlė, o trys muškietininkai jau seniai miega… Žinoma, toks tekstas iškėlė klausimą: ar esame geri tėvai? Na, mums atrodo, kad esame visai neblogi, bet iš tiesų atsakymą į šį klausimą turės tik mūsų vaikai. O mes galime tik dar labiau stengtis būti kantresniais, geresniais, supratingesniais, skirti vaikams dar daugiau laiko, negailėti meilės, visada pasakyti, kad jais didžiuojamės ir nutylėti tai, ką vertėtų… Kad po to nereiktų graužtis, jog kažko nepadarėme…kad būtume geriausi vaikų draugai…kad niekada nepakirptumėme jiems sparnų…

Aš jau žinau, ką konkrečiai norėčiau daryti kitaip. O jūs? Sėkmės!!!