Knygos autorė – dr.Mary Pipher, kuri verčiasi gydytojos psichologės praktika ir yra universiteto dėstytoja. Knygos paantraštė – KAIP IŠGYVENTI PAAUGLYSTĘ. Iš tiesų, knyga – apie paauglius. Tiksliau, apie paaugles. Autorė nagrinėja priežastis, dėl kurių dabar daugiau nei bet kada mergaičių puola į depresiją, patiria valgymo sutrikimų, priklausomybių, bando nusižudyti ir pan.
Autorė įsitikinusi, kad mergaitės dabar gyvena visiškai kitokiame pasaulyje, nei gyvenome mes ir tuo labiau mūsų mamos. Jos nuomone, dabartiniame pasaulyje, kuriame įsigali „seksizmas” ir smurtas, bręstančios mergaitės yra labiau pažeidžiamos. Gyvename apsupti kultūros, kurios spaudimo mergaitės nesugeba išlaikyti, todėl lieka…sugniuždytos.
Kokios yra mažos mergaitės? Jos drąsios, narsios, energingos…tačiau paauglystėje ima keistis. Kodėl? Nes mus supa tokia aplinka, kur „dauguma ekrane matomų moterų atlieka pusnuogių ir puskvaišių personažų vaidmenis, jos tik ir laukia, kol bus išgelbėtos sąmojingų, greitai bei tiksliai mąstančių apsirengusių vyrų.” (p.52). Na, gal ne visada tos moterys vaizduojamos puskvaišės, bet jau kad pusnuogės, tai iš tiesų. Kartais tiesiog negaliu pakęsti visų tų reklamų. Žodžiu, autorė teigia, kad merginas dažniausiai vertina pagal jų išvaizdą: taigi, įžengusios į tą amžių, kai išvaizda staiga tampa svarbia, merginos…pasimeta, atsiranda vidinė sumaištis. Ir dar: „dabar paauglystė gali prasidėti dešimties metų ir trukti maždaug iki dvidešimt dvejų, taigi įveikti visus sunkiausius išbandymus gali prireikti net dvylikos metų”. DVYLIKOS. Ir čia su vienu vaiku. Tuoj pradėjau skaičiuoti, kiek gi metų mums su Gabrielium reikės gyventi su vaikais, kurie stengiasi įveikti sunkiausius išbandymus…hmmmm…nuo tada, kai Augustui sukaks dešimt iki tada, kol Gertrūdai sukaks 22, praeis nei daug, nei mažai – 19 metų. Oi.
Išvaizda. Varge vargeli…Apie anoreksiją ir bulimiją sužinojau jau „išlipusi” iš paauglystės. O ir šiaip kažkaip mes apie tai labai retai kalbėdavomės. Tačiau dabar…užtenka vien pažvelgti į žurnalų antraštes. Nejaugi taip buvo ir tada, kai brendome mes??? Nesuprantu… Bet gal TAIP ir nebuvo. Kai sužinojau, kad Marilyn Monroe dėvėjo mano dydžio rūbus (na, ne to dydžio, kurio dėviu praėjus trims mėnesiams po gimdymo 🙂 ), o 1951 „Mis Švedija” buvo 169cm ūgio ir svėrė 68kg, tai, švelniai tariant, norisi šypsotis :))) Nes, matote, mano ūgis – irgi 169cm, ale mano įprastas svoris ne vienu ir ne dviem kg mažesnis, nei tos Misės:))) Ir, žinote, ką? Man Marilyn Monroe figūra – labai graži. Va. Bet čia ne apie mane. Esmė ta, kad – kaip rašo autorė – „nors gražios moterys yra lieknesnės, vidutinis moterų svoris dabar yra didesnis, nei šeštajame dešimtmetyje. Takoskyra tarp tikrovės ir idealo dabar gerokai didesnė. Šis skirtumas lemia dabartinį valgymo sutrikimų proveržį”. Ir iš tiesų – net aš pažįstu ne vieną jauną merginą, kuri turi valgymo sutrikimų. Apie dietas kalba pažįstamos 15metės, tačiau autorė teigia, kad…tai aktuali tema net vos dešimtąjį gimtadienį atšventusioms mergaičiukėms. Brrrr.
Kokie yra paaugliai? 1) Neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų; 2) Mato tik kraštutinumus, viską skirsto į juoda ir balta; 3) Mąstymas grįstas emocijomis; 4) Egocentriški ir t.t. Tačiau…”trokšta mylinčių tėvų, tinkamų vertybių, naudingos informacijos, draugų, fizinio saugumo, judėjimo laisvės, pagarbos savo išskirtinumui, skatinimo vystytis ir išaugti produktyviu žmogumi” (p.99).
Kokia yra šeima? Ir šeimos sudėtis, ir šeimų finansinė padėtis dabar daug sudėtingesnė, nei buvo, tarkim, 8 dešimtmetyje…Autorė mini tyrimus, kurie rodo, kad vidutiniškai su paaugle dukra motina kalbasi septynias minutes per dieną, o tėvas – vos penkias. Ir dar. Labai daug laiko praleidžiama prie televizoriaus. Žinote, mes beveik nežiūrime televizoriaus. Ir štai prieš keletą dienų įsijungėme. Patikėkite, tuoj pradėjome „junginėti” kanalus. Teisybę pasakius, aš NEGALĖJAU PATIKĖTI tuo, ką rodo… Na, bent jau 90proc viso to, ką rodo, nenorėčiau, kad pamatytų mano vaikai, nes tai…nuolat kokia nors bjaurastis. Ir reklamos. Ir anonsai. Siaubas. Jeigu vaikai daug laiko leidžia prie televizoriaus, nereikia stebėtis, kad jiems anksčiau laiko parūpsta keiktis, parūpsta ankstyvi lytiniai santykiai bei alkoholis. Na, bet iš tiesų….pradėjau galvoti, kad kuo vaikas užimtesnis, tuo mažiau to televizoriaus ir tuo didesnė tikimybė, kad jis bus „normalus”. Nori-nenori tenka pritarti autorei, kuri cituoja R.Naderį: „Pagrindiniai dalykai, kurių vaikai išmoksta iš televizijos, yra priklausomybės, smurtas ir paleistuvystė” (p.421).
Labai patiko autorės aprašyti mergaičių santykiai su motinomis. Leisiu sau pacituoti vieną pastraipą: ” Mano santykiai su motina, kaip ir visų, buvo ypač painūs, kupini meilės, ilgesio, noro suartėti ir atitolti, išsiskirti ir susilieti. Aš ją gerbiau ir pašiepdavau, didžiavausi ja ir gėdijausi, kartu su ja juokiausi ir negalėjau pakęsti mažiausių jos trūkumų. Parą pabuvusi jos namuose jausdavausi suirzusi, tačiau dėl nieko taip nesidžiaugiau kaip dėl jos laimės.” Gražu, ar ne? Bent jau aš nesulaikiau ašarų… Taigi autorė daug rašo apie neįvykdomus motinų lūkesčius, apie prieštaringą motinų ryšį su dukromis bei didžiulį meilės poreikį.
Aptariamas ir mergaičių santykis su tėvais. Deja, dauguma šiuolaikinių vyrų dar nebuvo mokyti (savo tėvų) emociškai dalyvauti vaikų gyvenime, todėl dabar dažnai jaučiasi sutrikę. Be to, autorė pabrėžia ir įsišaknijusį menkinantį požiūrį į moteris: mergaitė turi būti gražutė ir mielutė… Šiuolaikinis tėtė turi įveikti „išvaizdizmą” ir seksizmą, turi kurti gerus vyro ir moters santykius, gerbti moterį įvairiose situacijose, mokyti dukras, kad būti drąsiai, protingai ir nepriklausomai yra gerai.
Knygoje pažvelgta šiek tiek kitaip į skyrybas. Dabar dažniausiai kalbama apie tai, kad – jei sutuoktiniai „netinka” vienas kitam – geriau išsiskirti. Autorės teigimu, daugelyje šeimų vaikai net nesuvokia, ar jų tėvai yra laimingi būdami kartu. Be to, skyrybos vaikus labai sukrečia. Jeigu nesielgtų impulsyviai, o pasimokytų derybų, bendrų sprendimų priėmimo, meilės reiškimo, pareigų pasidalijimo šeimoje, daugelį santuokų būtų galima išgelbėti. Be to, jei neišmokai pirmoje santuokoje, nedidelė tikimybė, kad išmoksi…antroje ar trečioje. (Čia, žinoma, autorė nekalba apie šeimas, kurios iš tiesų yra nelaimingos, kuriose yra smurtaujama ir t.t.)
Depresija, narkotikai, alkoholis, seksas ir smurtas – autorė kalba ir apie visa tai. Štai ką autorė teigia apie ankstyvus lytinius santykius: „Vidurinėje mokykloje besimokančios merginos nėra pasiruošusios jokiems seksualiniams potyriams, išskyrus nebent bučinius ir vaikščiojimus susikibus už rankų. Tokio amžiaus paauglės dar nepajėgios suvokti ir priimti visų savo elgesio padarinių <…> Jos suplaka meilę, seksą ir populiarumą, o būdamos seksualios, jos greit papuola į bėdą. Paauglės dar nėra nei emociškai, nei intelektualiai pasirengusios prisiimti tokią atsakomybę <…> Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse dalis merginų jau būna pakankamai subrendusios lytiniam gyvenimui, tačiau iš savo patirties galiu teigti, kad pačios brandžiausios ir sveikiausios neskuba”.
Tai kokia yra sveika šeima? Autorė cituoja Johną DeFrainą: Supratimas ir meilė, atsidavimas, teigiamas bendravimas, kartu leidžiamas laikas, dvasinė gerovė ir gebėjimas įveikti stresines bei krizines situacijas… Kas iš tiesų gali padėti mūsų vaikams? Kaimyniškas bendrumo jausmas, kova su priklausomybėmis, kaita mokyklose, lyčių lygybė ir kelio prievartai užkirtimas.
Perskaičius šią knygą pagalvojau, kad norėčiau, jog mano dukros turėtų hobį, kuris padėtų malšinti paauglystėje kylančias vidines audras; norėčiau, kad jos išmoktų tinkamai emociškai reaguoti; norėčiau, kad pripažinimo ieškotų ne išorėje, o savo viduje; norėčiau, kad domėtųsi ne tik savimi (autorė teigia, kad altruizmas labai padeda išgyventi paauglystę) ir turėtų gerą apsauginį sluoksnį, kuris padėtų joms atsisakyti pripažinti apribojimus ir išankstines nuostatas, susijusias su lytimi:)
Knygoje – 430 puslapių, tačiau skaitosi greitai, nes kiekvienoje temoje – gausu autorės pavyzdžių iš jos praktikos. Skaitai tas mergaičių istorijas ir…negali negalvoti apie jas. Knyga iš tiesų įtraukia. Žinoma, iš vienos pusės – viskas tarsi piešiama viena spalva. Todėl skaitytojui patarčiau „įjungti” kritinį mąstymą ir nepulti į gilią depresiją, kad dabar – baisūs laikai, o auginti dukrą – tai tiesiog stebėti vaiką, kurio savivaizdį sugriauna aplinka. Linkėčiau skaityti taip, kad perskaityta informacija ir istorijos padėtų rasti būdus KAIP spręsti kylančias problemas ir KAIP padėti NEprarasti to savivaizdžio.
O iš tiesų knygą siūlyčiau perskaityti visiems, kas domisi lyčių lygybės, paauglystės bei tėvystės ir vaikų auginimo klausimais. Knygoje tikrai daug įžvalgų į šiuolaikinę visuomenę bei šiuolaikinius tėvystės iššūkius. Galbūt ši knyga bent nediduke dalele prisidės prie to, kad auginsime nesusipainiojusias savo jausmuose ofelijas…