Prisipažinkime – ne visada taip galvojame. Ypač sunku pajusti tą saldumą, kai dičkiai atsikalbinėja, kai ištinka pykčio priepuolis, kai kūdikį kamuoja diegliai arba šiaip…Dievas žino, kas… Tačiau yra ir akimirkų (ačiū Dievui, daug daugiau…), kai galvoji, kad tėvystės saldumas yra pats saldžiausias. Ir tikrai ne perkūnas iš giedro dangaus priverčia taip pasijusti, o paprastučiai dalykėliai, mažulytės meilės apraiškos…

Vakar ir užvakar daug galvojau apie tą saldumą. O pagrindinė priežastis – antradienį buvome susitikę su Augusto mokytoju. Kažkaip mums kėlė nerimą (!) tai, kad Augustas nuo rugsėjo pradžios džiūgauja kaip jam patinka mokykloje: mokytojas pats geriausias, su draugais irgi viskas normaliai…net nežinojome, ką galvoti. Žinoma, tam tikra prasme turėjome įvairių potyrių mokykloje: kai buvo mažiukas, jis su kitais bendraudavo…fiziškai. Nepatikai (ar nepatiko tai, ką pasakei) – gali pastumti, suerzinai – gali gauti į nosį. Ir nors tai nebuvo nuolatinis elgesys, tokio impulsyvumo apraiškų buvo nemažai. Be to, jis mėgsta pabumbėti:) Ir jam nuolat būdavo nuobodu:) Kodėl? Gal dėl to, kad ketverių jau skaitė. Dviem kalbom. Gal dėlto, kad tai, ką jis darė itin gerai (kognityvinė sritis), dažnai būdavo tarsi savaime suprantama, o tai, ką darė ne taip gerai (socialinė sritis) – nuolat būdavo pastebima. Be to, jis tiesiog negalėjo pakęsti (ir dabar labai nemėgsta), kai jį erzina. Ir pikčiausia jam būdavo, kai jis būdavo nubaudžiamas už tai, kad pastūmė kokį „erzintuvą”, o kitam vaikui tik pasakydavo nu-nu-nu. Žodžiu, kalbėjome mokykloje su pedagogais ne kartą. Ir apsilankėme vaiko raidos centre. Kai jam buvo ketveri. Nes tiesiog pradėjome galvoti, kad gal iš tiesų darome kažką ne taip. Juk, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Ten mums pasakė, kad Augusto raida normali – tiesiog jo protinis vystymasis daug labiau pažengęs už emocinį ir tai, kad jis labai daug ką supranta, bet nemoka išreikšti – jo problema. Reikia tiesiog daugiau su juo kalbėtis apie jausmus. Ir tikrai tai ne jo problema, o suaugusiųjų, manančių, kad jis turi būti kitoks – tai jie turėtų su juo kitaip bendrauti. Lengva pasakyti. Čia Lietuvoje.

Atvažiavus į Belgiją, Augustas puolė į gilų liūdesį: norėjo atgal į „savo” mokyklą, „savo” namus, pas „savo” draugus. Net mokytoja mus išsikvietė, nes jis tiesiog sėdėdavo liūdnas ir sakydavo jai, kad net nebandys susirasti naujų draugų. Liūdna, tiesa? Kaip tik mokslo metų pradžioje dar susimušė su keliais berniukais, teko apsilankyti pas direktorę, tai ūpo eiti į mokyklą visai nebuvo. Tačiau pamažu ledai tirpo. Susirado draugų, susidraugavo su mokytoja, be to, jam labai tiko tai, kaip viskas vyko mokykloje. Metų pabaigoje visi pripažinom, kad vaikas sužibėjo visai kitom spalvom. Tačiau…mokytoja pabrėžė, kad Augustui labai sunku dirbti su kitais vaikais. Kai paklausėm Augusto, tai jis sakė: Aš nenoriu su kitais daryti projekto, nes jie nurodinėja! Tada klausiam, kaip tie kiti vaikai nurodinėja…Tai jis: Aš jiems sakau: DARYKIT TAIP, o jie sako: NEDARYSIM:)))) Štai taip. Na, mes bandėme jam aiškinti, kad reikia padėti nesuprantantiems vaikams ir t.t….jis suprato, ką norime pasakyti, bet nežinau, ar suprato, KODĖL taip dera elgtis.

Taigi į susitikimą su Augusto mokytoju ėjome šiek tiek nerimaudami. Taip, su MOKYTOJU. Vyras. Australas. Iš pradžių dirbo su 10-12 klasių mokiniais, o dabar nusprendė pakeisti profesiją ir jau…antri metai dirba su pradinukais. Susitikę jam šiek tiek papasakojome apie pernai metų problemas: negatyvumą, nenorą dirbti grupėje, apie tai, kad tą vieną kartą susimušė…nors visada labai gerai mokėsi. Tai jis ir sako: Patikėkite, smagu susitikti su tėvais, kuriems gali pasakyti tik gerus dalykus:))) Fantastika, ar ne? Pasirodo, jis puikiai dirba ir…nėra jokių problemų. O gal jų nėra todėl, kad vaikai ne patys siaučia per pertraukas, o su MOKYTOJU žaidžia futbolą? (Apie ką Augustas vis kalba ir sako, kad norėtų lankyti futbolo treniruotes:)) O gal nėra todėl, kad kol kas jie daugiau dirba individualiai? Beje, mokytojas pasakė, kad Augustui nepatinka, jei jį „suporuoja” su silpnu mokiniu…Taiiiiiiip…Kažkaip manau, kad jis užaugęs nebus socialiniu darbuotoju…Žodžiu, išgirdome tiek daug pagiriamųjų žodžių apie Augustą, kad išėjome iš mokyklos kaip ant sparnų: atsakingas, ambicingas, gerai dirba, klauso, nuolat sako mokytojui, kad jam LABAI patinka matematika (mums sako, kad dar labai patinka prancūzų)…Dar papasakojom, kad namuose mokomės lietuvių…Žodžiu, mokytojas pasakė, kad gal Augustui tiesiog iš tiesų reikėjo vyro mokytojo? Nes visi tie ramūs žaidimai ir knygelių skaitymas (tik nesupraskite neteisingai – Augustas knygas tiesiog ryte ryja, BET…nori skaityti tada, kai JIS nori ir tai, ką JIS nori.) per pertraukas tokiam judriam ir tikrai „berniukiškam” berniukui buvo, mažų mažiausiai, slopinantys tai, kas pas jį iš tiesų labai stipru: energija, kuri liejasi per kraštus. Dabar jis ne tik gali ją išlieti, bet ir yra skatinamas tai daryti. Gal dėl to. Žodžiu, tikrosios priežastys yra…bet visos jos su klaustuku. O gal jis tiesiog išaugo? Išaugo į septynerių metų berniūkštį, kuris yra nepaprastai geras: visada paneš sesę, paguos mažesnius namuose, užsups Gertrūdą, padės tėvams susitvarkyti, ruoš namų darbus ir dar daugiau. Žinoma, kartais tų namų darbų ruošti nenori, kartais supyksta ant tos krūvos mažesnių, esančių namuose, tačiau iš esmės jis išaugo daugybę dalykų, kurie anksčiau aplinkiniams buvo „problema”. Žinoma, jis ir toliau negali pakęsti, jei kas nors erzinasi arba jam „nurodinėja” – ypač, jei tai bendraamžis. Tokie vaikai jam – peilis. Bet šiemet jis tiesiog pasako mums, ir mes apie tai kalbamės. Manau, kad nuolatinis kalbėjimasis apie tai, kad jausmus reikia reikšti žodžiais, o ne jėga, galų gale „pramušė”. Bet tai buvo procesas. Iš pradžių jis tiesiog supykdavo ir – BAM…Po to sekė etapas, kad BAM būdavo tik tada, kai jau tikrai kas nors suerzindavo, o dabar jau geba (išties galiu drąsiai sakyti) beveik visada išreikšti savo nepasitenkinimą žodžiais.

Ir iš tiesų po to daug kalbėjomės su Gabrieliumi. Ir tikriausiai pritarsite, kad labai daug lemia PO-ŽIŪ-RIS. Jei vaiko judrumas tau trukdo, tai labai greitai gali jam užklijuoti „neklaužados” etiketę ir…sužlugdyti potencialą. Jei sugebi tą judrumą nukreipti kita linkme – gali turėti ne tik „normalų” vaiką, bet tokį, kuris bus tavo dešinioji ranka ir namuose, ir mokytojo mokykloje:) Kai pagalvoji, tiek kalbama apie ugdymo individualizavimą, tačiau dauguma mokytojų vis dėlto daro…kaip patogiau. Ar galima juos už tai smerkti? Nežinau. Tačiau…vis pagalvoju, kokį potencialą turėtų Lietuva ir net pasaulis, jeigu ne pavieniai mokytojai, o visi atrastų vaikų stipriąsias puses?