Mylime juos iki skausmo. Vos pirmąsyk priglaudusios pažadame, kad niekam o niekam neleisime jų skriausti. Tačiau pasaulis – pilnas smurto, kuris pasiveja juos net neiškėlus kojos iš saugių namų. Bet ar tikrai saugių?
Nurausiu tau galvą!
“Aš tau perrėšiu pilvą peiliu, išdraskysiu vidurius šakute, prikalsiu žarnas prie medžio ir su ugnine patranka šaudydamas liepsiu aplink jį bėgti, kol prasidės traukuliai!” – šūkavo mano sūnaus draugelis. Gerai, kad ne mano vaikui, o tariamam priešų kariui. Bet vis tiek paliko labai nejauku.
O berniukas – kaip angeliukas. Papurgalvis, mėlynakis, mandagutis, nors prie žaizdos dėk. Kadangi to papurgalvio mama – mano draugė, nutariau girdėtų baisybių neslėpti. Ką žinai, galbūt kuo greičiau griebusis egzorcizmo tą velnią dar galima išvaryti? Draugė “nuramino” – prieš savaitę tėtukas žiūrėjo filmą “Apokalipto”, nė nemanydamas išsiųsti kambario kamputyje besikrapštančio sūnaus. O jau tam filme ir skerdė, ir iš arti strėlėmis pervėrinėjo, ir galvas pjovė, ir plakančias širdis iš krūtinės rovė bei iškeltas saujoje laikė, o galų gale dar ir gimdymą parodė. Kas čia keisto, kad kelias naktis nemiegojus laki vaiko vaizduotė užburbė visu pajėgumu?
Aš irgi esu kartą prislinkusi prie kompiuterio, nuo kurio sklido neaiškūs garsai. Pamėginsiu apibūdinti juos: kaulo lūžis “krkt”, smūgis buku daiktu į mėsą “tunkt”, plėštinės žaizdos atsivėrimas “šlai”, užspringimas krauju “grr”, lydimi visų įmanomų žmogiškų atsidūsimų, riksmų ir dejonių arsenalo. Tai mano keturmetis, žaidime “San Andreas” užsukęs į striptizo barą linksmai beisbolo lazdute per daug nesirinkdamas daužė virtualius klientus ir merginas.
Štai tau ir saugūs namai, kuriuose dvi mamos, apgaubusios švelnumu, augina du mažus vaikelius…
“Nekaltas” pliaukšt?
Parodykite man mamą, kuri išaugino vaiką ne tik nešleptelėjusi jam per sėdynę, bet ir neužgavusi nė vienu skaudžiu žodžiu iš serijos “paskutinis prieglušis”. Aš jai žemai nusilenksiu… o gal įsivelsiu į diskusiją, ar tai įmanoma, ar verta, ar toks auklėjimas neatsisuka prieš ją pačią. Bet ir visai nesvarbu, ką jai sakysiu, nes greičiausiai tokios motinos nėra.
Neseniai pervedžiau 2 proc. pajamų mokesčio vienai iš vaikų gynimo organizacijų, džiaugdamasi, kad ji į smurtą prieš vaikus nežiūri pro pirštus. Tačiau pradėti juos ginti iš tikrųjų reiktų šeimoje – ir netgi nuo savęs pačių. Kaip elgiamės, parsinešusios aibę rūpesčių iš darbelio, įžeistos vyro ar įsiutintos tiesiog praeivio gatvėje? Ar ne todėl pliaukštelime vaikui atgalia ranka, kad mumyse tūnantis garas prašosi būti išleidžiamas kaip džinas iš butelio, o arčiausiai esantis žmogutis tiesiog pasipainioja nelaiku ir nevietoje? Bet pasakykite man, kodėl tuomet netrinktelime kumščiu ar neapspjauname to paties praeivio gatvėje? Gal bijome gauti atgal? Ar taip tiesiog negalima?
Taip, mažasis padarėlis, kuris mums dar ir brangiausias pasaulyje, tikrai nevoš atgal. Tačiau kažkodėl apstaugti jį mums atrodo galima… Kaži kaip čia viskas logiškai nesusidėlioja – jei jį aprėktų darželio auklėtoja ar dar, neduokdie, užsuktų ausį, pasigalandusios liežuvį, dantis ir nagus pakiltume į žūtbūtinį mūšį. Juk žinome, kad ginti savo vaiką – savo kūną ir kraują! – kur kas mažiau dvejonių keliantis tikslas nei ginti tėvynę. Ir jei pakaktų jėgų bei ryžto, ištrenktume tą prakeiktą auklėtoją ne tik iš darbo, bet ir sušoktume tryptinį ant jos kapo… Tai kodėl kitą rytą pačios skaudžiais žodžiais sudirbtume vaiką į miltus, nes jis prisisiojo kelnes?
Sustok, akimirka bjauri!
Sustok, pakelta ranka ir neįgeltas žodi… Duok laiko giliai pakvėpuoti, suskaičiuoti iki dešimties ir prisiminti, ką mes vis dėlto labiausiai pasaulyje mylime. Linkiu jums neišvysti to vaizdelio, kai užsimojus ranka vaikas užsidengia galvytę ir verkia: “Mamyte, baik!” Ir negalvokite, kad tai iš asocialių šeimų gyvenimo. Deja, man pačiai teko tai girdėti… ir nešiotis kaltę visą likusį gyvenimą. Ar pasimokiau? Taip – kad vien užsimojimas gali būti labai skaudus. Bet patikėkite, geriau tokių klaidų nedaryti.
Agresija gimdo agresiją – tai šimtus kartų visų girdėti žodžiai. Dvimetis zuikiukas kumšteltas tik verks, bet penkiametis jau pasiųs jus šikt – na gerai, galbūt ne žodžiais, bet mintimis tai tikrai. Putokite neputojusi, tačiau pyktį sau jo širdutėje būsite pasėjusi pati. Jei beržine koše laikysite vaiką ant trumpo pavadėlio, paauglystėje greičiausiai jis nutrūks. Ir turbūt įkąs į tą ranką, kuri jį ne tik glostė.
Jei iš jūsų išsityčiotų viršininkas, anksčiau ar vėliau trenkusi durimis išeitumėte iš darbo. Tai ir nesistebėkite, kad vos šiek tiek prakutęs vaikas bėgs nuo šeimos. Nepalikdamas pėdų. Ir vytis jomis bus jau per vėlu…
Ieva Elenbergienė