Ar pamenate savo vaikystės draugus? O gal vis dar su jais draugaujate? Teisybę pasakius, mano trys labai labai labai geros draugės ir yra…iš vaikystės. Vieną prisimenu nuo…gimimo, kitą – nuo trejų metų, o kitą…gal nuo šešerių…Kartais atrodydavo, kad…va, su šituo žmogumi tai draugausiu ilgai ilgai, tačiau Gyvenimas pasisukdavo, ir nebūtinai tas žmogus likdavo šalia. O šios draugės liko, nors su viena daugiau nei pusę gyvenimo net skirtinguose miestuose gyvenome… Matyt, yra kažkas tokio, kas lemia, ar būsime draugais, ar ne, ir kiek ta draugystė truks.

Žinoma, vaikystėje draugus dažniausiai parenka tėvai – juk visi pradėjome draugauti su tėvų draugų vaikais. Aš net nebepasakysiu kiek metų maniau, kad viena mano draugė iš tiesų yra mano giminaitė: tiesiog jos tėvai buvo „dėdė” ir „teta”, atrodė, ji dar artimesnė nei kai kurie „antros eilės” pusbroliai, kuriuos pamatai tik per didžiuosius giminės suvažiavimus. O ir kažkaip apie tai labai daug nesikalbėjome su tėvais. Žodžiu, kartais draugas gali būti labai artimas visomis prasmėmis.

Taip ir mūsų vaikai: Lietuvoje ir Augustas, ir VIlhelmas daugiausiai draugavo su mūsų draugų vaikais. Tiesa, paskutiniais metais abu berniukai užmezgė draugystes darželyje, pas mus svečiuotis dažnai važiuodavo jų draugai iš ten, su kurių tėvais tik pakalbėdavome telefonu ir susitardavome, kada jie arba aš pasiimsim vaiką iš kitų namų. Pamenu, vieną kartą pas mus namuose viešėjo net 8 draugai iš darželio! Teko kepti dauuuuuuug kotletų:) Tačiau buvo itin smagu stebėti, kaip mezgasi pirmosios savarankiškos draugystės.

Dabar Augustas turi draugą Leo. Pernai jie buvo keturi geriausi draugai, kurie nuolat tarpusavyje aiškindavosi santykius. Šiemet iš Belgijos išvykus Charles ir KeeYun’ui, Leo ir Augustas liko dviese. Leo – labai „gyvas” ir linksmas vaikas, vyresnių tėvų šeimos „pagrandukas”.  Augustas šalia jo atsipalaiduoja. Pernai jie nelabai daug kartų viešėjo vienas pas kitą, tačiau šiemet jau kartą Augustas buvo jo namuose ir susitarė, kad antradienį nakvos vienas pas kitą. Smagu matyti, kaip Augustas džiūgauja, turėdamas gerą draugą. Pernai buvo beužsimezganti draugystė ir su berniuku, su kuriuo jie važiuoja kartu autobusiuke, jis pasikvietė Augustą porą kartų į svečius bei į gimtadienį, tačiau sužinoję (ir išgirdę), kad berniukas keikiasi, tyčiojasi iš kitų vaikų, draugystės nebeskatinome. Ir, žinia, ji išblėso. Šiemet vėl buvo panašus atvejis: Augustas papasakojo, kad autobuse anas taip erzino mergaitę, kad šioji apsiverkė. Sutarėme, kad kitą kartą jis pasakys savo „draugui”, kad turės jį „išduoti”, jei šis ir toliau taip elgsis:)

Vilhelmui draugystės pradėjo megztis pernai metų gale. Jam iš tiesų reikėjo daug laiko: juk reikėjo išmokti prancūzų kalbą, įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Tačiau metų pabaigoje negalėjome patikėti: vos spėdavo iš vieno gimtadienio grįžti, jau gaudavo kvietimą į kitą. Mergaitės – jam praeinant – vis kalbindavo, o berniukai sakė, kad VIlhelmas – geriausias jų draugas:) Vaikas tiesiog akyse atgijo. Šiemet nemažai jo draugų – paralelinėje klasėje. Iš geriausių draugų (irgi buvo keturiese) jo klasėje liko tik vienas – Guillome (Gijom). Vakar pasikvietėme tą jo draugą pas mus į svečius (juk norisi, kad ne tik pas AUgustą, bet ir pas VIlhelmą galėtų ateiti geriausi draugai). Atėjau jų pasiimti ir…draugas apsiašarojo. Še tau, boba, ir devintinės! Ką daryti? Gerai, kad Guillome brolis – trečiamečių grupėje. Nuėjome visi prie jo mamos ir sakau: gal važiuokime visi pas mus? Morta pažais su Pierre (jam šiandien – treji), Vilhelmas su Guillome, o mes, merginos, išgersim arbatos:) Sakau merginos, nes…Claire irgi turi mažą dukrytę, kuri gimė…liepos 29 dieną! Mergaitės vardas man labai negirdėtas, Victoir. Taigi visi atvažiavome pas mus į namus.

BUvo įdomu žiūrėti, kaip vaikai „įsivažiuoja”. Pierre, atrodė, čia jau lankėsi bent jau 500 kartų: nuėjo prie žaislų, ėmė žaisti – vis pažvairuodamas į Mortą, ką veikia ši. Morta žaidė šalia. Taigi jie elgėsi taip, kaip ir dera tokio amžiaus vaikams: lyg ir kartu, tačiau kiekvienas savo žaidimą. Vilhelmas su Guillome įsivažiavo pamažiukais, tačiau greitai jie jau lakstė į lauką-iš lauko, aukštyn-žemyn. Jeigu Pierre ateidavo ir garsiai pareikšdavo, ko nori, tai Guillome ateidavo ir tyliai tylutėliai šnibždėdavo mamai į ausį.

Smagiausia, kai vaikai išsitraukė žaidimą „Alkani begemotai”. Jei neturite tokio žaidimo, o turite vaikų, labai rekomenduočiau. Šis žaidimas patinka ir Mortai, ir Augustui…ir vyresniems Augusto draugams! Žodžiu, tai vienas tų žaidimų, kur patinka ir mažam, ir dideliam, nes yra paprastas, greitas ir nuotaikingas. Va, čia radau jo reklamytę:

[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=ltljWakR66w]

Vienintelis minusas – kai vaikai žaidžia, sunku susikalbėti, nes jie krykščia iš džiaugsmo, o begemotai garsiai čepsi savo plastmasinėmis burnomis!

Mes – gerdamos arbatą – kalbėjome apie darbus. Pasirodo, ir ji dirba namuose. Pritarėm viena kitai, kad sunkiausia – atsisėsti ir pradėti, nes visada yra kitokios veiklos:) Ji – dizainerė, kaip supratau, padaro vaikų kambarius nuo…iki. Kai „įlindau” vakare pasižvalgyti, man labai patiko. Daugiausiai su ja kalbėjome apie mažąsias. Kadangi vienu momentu abiems merginoms būtinai reikėjo užkąsti, susėdome maitinti pakalbėjome apie maitinimą. Paklausiau, kodėl seselė buvo man minėjus, kad Belgijoje – mažai ilgai maitinančių motinų. Ji sako, jog gali būti, kad jos nori, kad vaikelis…naktį būtų ramesnis. Pasirodo, jos duoda mišinuką, o į tą mišinuką dar įdeda…miltų, kad būtų sočiau, ir vaikas ilgiau miegotų naktį. Gerai, kad sėdėjau…o tai būčiau iš koto išvirtus. Sakau: o jos bent girdėjo Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, kur rekomenduojama iki šešių mėnesių kūdikiui duoti TIK motinos pieną???? Sako, aišku, kad girdėjo, bet daro…kaip patogiau. Štai taip. O mes sakome, kad baisu, jog LIetuvoje dar „klijukais” vaikus maitina ir kaltiname „tamsųjį 50metį”. Pasirodo, čia ne ką šviesiau:)

O kalbant apie draugus…noriu, kad į mūsų namus vaikų draugai ateiti norėtų, noriu girdėti vaikų balsus kieme ir krykštaujančius viduje. Be to, juk sakoma, kad jeigu leidžiate vaikams kviestis draugų, kai jie maži, jie norės jų pasikviesti ir paauglystėje (o ne „pabėgti” iš namų): geriau sėdės savo kambaryje, miegos miegmaišiuose ir kalbės iki paryčių ir netgi…pagamins sau ir jums vakarienę! Manau, kad tėvams tai tik naudinga – juk kaip smagu žinoti, kur ir kuo užsiima jūsų paauglys…ir dar smagiau žinoti, kad jis linksmai leidžia laiką! Gal taip nebus…bet verta pabandyti:)

Kadangi daug mūsų draugų dar neturi savo vaikų (nors jų gretos grėsmingai retėja), tai mūsų vaikai mano juos esant ir savo draugais! Gal kartais ir „susinepatoginam”, kai Augustas sako, kad mūsų draugai – jo draugai, tačiau nusiraminau perskaičiusi, kad tokie – suaugę – draugai labai naudingi vaikams: jie gali daug iš jų išmokti, gali norėti būti tokie, kaip jie. Teigiama, kad tokie vaikai turi geresnius santykius su suaugusiais ir…net su tėvais!

Žodžiu, perskaityta literatūra tik patvirtino tai…kad draugai yra labai svarbu. Manau, kad tėvams labai svarbu padėti vaikams išmokti būti gerais draugais ir skatinti bei puoselėti jų pirmąsias draugystes…ką žinosi, gal jos bus tai, kas padės ištverti sunkias akimirkas ir pasidalinti džiugiomis;) Ir nors kartais atrodo, kad ir taip namuose nebėra vietos, o stogas kilnojasi nuo triukšmo, tačiau…atsivežus dar porą piratų ar princesių (o gal ir tų, ir tų) triukšmingiau nebebūna, o – matydamas vaiką džiugiai leidžiantį laiką su draugais – ir pats nejučia imi šypsotis:)

O kaip jūs? Ar ribojate savo vaikų draugystes? Kaip padedate susirasti draugų?