http://www.alfa.lt/straipsnis/162290

Lietuvoje vaikai labai mažai žino apie kitų tautų šventes. Kartą važiavome su sūnumi pro sinagogą. Jis paklausė, kas tai? Atsakėme, kad čia eina melstis žydų tautybės žmonės. Lietuviai eina į bažnyčią, žydai – į sinagogą. Šalia senelių namų esanti cerkvė jau seniai nekėlė vaikams nuostabos, nes patys ten esame užėję ir apie tai pakalbėję. Visai neseniai Vokietijoje jau abu berniukai didžiulėmis akimis žiūrėjo į minaretus, iškylančius tai šen, tai ten.

Ir vis dėlto mums tai ganėtinai paprasta: mūsų šeima turi vienas tradicijas ir mes papasakojame apie tai, kokias tradicijas turi kitų tautybių žmonės. Tačiau mišrioms šeimoms – ypač per šventes – gali kilti šiokių tokių keblumų apsisprendžiant, kurios tautybės dvasia šeima augins savo atžalas. To nebegalima ignoruoti – jau ir Lietuvoje yra daug mišrių santuokų, kai lietuvės susituokia su musulmonais ar lietuviai veda žydes ir t. t. Tokios šeimos ieško būdo, kaip neatsisakyti savo tradicijų, suderinti jas su antros pusės tradicijomis ir nesupainioti vaiko. Nors iš šono gali atrodyti visai kitaip, psichologai teigia, kad sprendimas retai būna lengvas ir priimtinas abiem pusėms.

Įsivaizduokite: aštuonias dienas vaikas švenčia Chanuką, o vėliau po egle dovanas palieka Kalėdų Senelis! Psichologų nuomone, mišrios šeimos vis dėlto turi pasirinkti dominuojančią namuose religiją ir dominuojančias tradicijas, kad vaikui būtų kuo mažiau sumaišties.

Prasmingos šventės

Svarbiausia, kad šventės būtų prasmingos, o ne visiškai katalikiškos ar visiškai, pavyzdžiui, pravoslaviškos. Jei apsisprendėte auginti vaiką kataliką, juk niekas nedraudžia įpinti ir kitos religijos tradicijų. Ant eglutės galite pakabinti ir kitos religijos simbolių, bet tikrai vertėtų apsispręsti, ar puošite eglę, ar degsite menorą.

Tiesa, pažinojau šeimą, kuri visa tai mokėjo puikiai suderinti, labai aiškiai atskirdami, kur yra mamos religija, o kur tėvo. Tačiau toje šeimoje buvo apsispręsta, kad vaikui nebus diegiami jokie išankstiniai nusistatymai, o paaugęs pats apsispręs, ar jis nori būti katalikas, ar žydas.

Toks apsisprendimas nėra paprastas ir reikalauja daug sąmoningų tėvų pastangų. Tačiau tai nėra neįmanoma. Juk galima išmokti kepti latkes (bulvinius blynus) net ir tada, jei esate tikra katalikė. Ir netgi jeigu apsisprendėte auginti vaiką kaip musulmoną, galima papuošti eglės šaką ar nedidelę eglutę ir po ja rasti dovanų. Tiesiog svarbiausia, kad namuose dominuotų viena religija, vienos tradicijos, o kitos būtų gražiai palengva įpinamos į vaiko gyvenimą. Juk tai, kaip švenčia ir kuo tiki vaiko mamos ir tėtės šeimos, yra didžiulė paties vaiko dalis. Ir ignoruoti tai ar apsimesti, kad to visiškai nėra, nebūtų teisinga.

Tolerancijos ugdymas

Lietuvoje atliekami tyrimai vis parodo, kad esame labai netolerantiški kitoms religijoms, kitoms rasėms, apskritai kitokiems nei mes patys. Gal dėl to, kad dar visai neseniai mūsų šalyje buvo tikrai nedaug imigrantų? Valstybės, kuriose palankiausia žiūrima į kitų religijų ir kitų tautų atstovus, turi mažiausiai riaušių ir kitų problemų, kurios kyla būtent iš nežinojimo. Juk to, ko nepažįstame, bijome, apipiname visokiausiais būtais ir nebūtais dalykais.

Tarptautinėse mokyklose – o nemažai šalių ir valstybinėse – kalbama apie tai, kokias šventes švenčia (ir KAIP jas švenčia) kitų tikėjimų žmonės. Juk gruodis – ypatingas mėnuo visoms religijoms! Tačiau ką mes žinome apie indų Divali, žydų Chanuką, musulmonų ramadaną? Nežinome, dėl to esame supančioti daugybės prietarų ir išankstinių nuostatų. O pasigilinus – visos šios šventės yra gražios ir prasmingos. Galbūt jei darželiuose arba mokyklose apie tai prabiltume, užaugtų karta, kuri visai kitomis akimis žiūrėtų į troleibusan įlipusi juodaodį? Jei kalbėjai apie Kwanzą, jei dainavai neįprastas juodaodžių dainas ir iš senų rakandų pasidarei afrikietišką būgną, visai kitaip žvelgi ir į žmogų, kurio protėvių šaknys Afrikoje, tiesa?

Ir niekas neskatina švęsti šių švenčių, bet žinojimas atveria akis. Kuo žmogus daugiau pažįsta tai, kas jam svetima, tuo labiau jis tai supranta. O supratimas skatina ir augina toleranciją. Tikiuosi, kad ji pamažu atras kelią ir į tūlo lietuvio širdį.