Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Vaikai ir mirtis, atrodo, tokie nesuderinami dalykai, tačiau iš kitos pusės  jiems tai taip pat natūralu, kaip ir gyvenimas. Maži vaikai į mirtį žiūri visai kitaip, nei mes.  Laiko, erdvės koncepcijos jiems dar visiškai nesuprantamos, todėl gali atrodyti, kad – kalbėdamia pie mirtį – jie labai netaktiški. Tačiau jie tiesiog sako tai, ką galvoja. Mūsų namuose mes stengiamės vaikams sakyti viską taip, kaip yra. Kadangi esam tikintys, tam tikra prasme yra daug paprasčiau. Visų pirma, Vilhelmas jau seniai klausė, kur jis buvo, kai brolis jau buvo pas mus. Tai mes jam visada sakydavom, kad mes manom, jog jis buvo pas angelėlius ir rinkosi sau šeimą – pamatė mus su Augustu ir nusprendė, kad mes jam labiausiai tinkam…ir atėjo pas mus. Kai vaikai klausia, kur mano kita močiutė ir mano seneliai, sakome tą patį – kad grįžo pas angelėlius. Vaikai daugiau ir neklausia, jiems kažkaip viskas būdavo aišku. Pirmą kartą tikrai su mirtimi susidūrė, kai mirė vyro močiutė. Buvome tikrai artimi: ir dažnai matydavomės,ir atostogavome kartą drauge, ir pagelbėdavo, kai reikėdavo. Taigi vaikams tai buvo tikrai artimas žmogus. Tačiau vis dėlto tai parodė, kad jų supratimas dar yra labai menkas. Visų pirma, stengėmės, kad vaikams gyvenimas būtų kiek įmanoma įprastesnis tomis dienomis. Tai buvo sunkiai įmanoma, nes buvo…Kalėdos. Tačiau visvien nei vaikų „iškomandiravome“ pas senelius, nei slėpėme. Sakėme viską taip, kaip buvo. Vieną vakarą nuvažiavome į Bernardinų bažnyčią atsisveikinti. Augustas žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „O kada probaba eis namo?“ Atrodė, toks didelis, toks supratingas, o še tau… Buvome tiek, kiek norėjo vaikai – ir jie abu tikrai labai gražiai atsisveikino. Į laidotuves nėjome – manau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams ten būtų per daug nesuprantamų dalykų, per daug liūdesio ir per mažai dėmesio jiems – juk tokioje aplinkoje šalia turi būti žmogus, kuris galėtų ramiai vaikui viską paaiškinti, atsakyti į klausimus, o dažniausiai tokio žmogaus nėra. Taigi geriausia, jei tuo metu su vaikais pabūna draugas ar pažįstamas, kuris supranta situaciją ir kuris neturi važiuoti į laidotuves (mūsų atveju tai buvo mano sesuo ir Vihelmo krikštatėvis, kurie padėjo). Tačiau Augustas, pamatęs vyro mamą verkiančią, puikiai suprato, kad jai skaudu, jog mirė probaba. Taigi mūsų atvejis tarsi parodė, kad kai ką vaikas yra pajėgus suprasti, o kai ko – dar ne. Svarbiausia – įsiklausyti ir žiūrėti, ką ir kaip jam sakyti, kai norime paaiškinti situaciją ir atsakyti į iškilusius klausimus (o jų būna begalė). Dar dabar Vilhelmas ir Augustas kalba apie mirtį. Jiems įdomu, ar probaba juos saugo (o gal ji saugo tik pačius pačius artimiausius, t.y. savo vaikus ir vyrą?), ar ji juos mato…Mes stengiamės paaiškinti ir sakyti tik tai, kuo tikime patys. Jeigu nesame įsitikinę, tai taip ir sakome: mes taip manome, bet…nežinome, nes neprisimename to laiko, kai nebuvome gimę ir pan. Kartais tie vaikų klausimai atrodo labai netaktiški (ypač taip gali pasirodyti mažų vaikų neturintiems ar nebeturintiems), tačiau jie yra nuoširdūs ir tikrai nieko blogo nelinkintys. Vietoj to, kad užsigautų, suaugusieji turėtų ramiai paaiškinti. Taip, kartais tai labai skaudina – tarsi druska ant žaizdos, nes atrodo, kad vaikas vis primena, uždauda kvailus klausimus ir pan. – tačiau tai yra normali normalaus vaiko raida, ir suaugusieji turėtų tai suprasti.