Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

„Eik lauk iš mano kambario!”, ,,Mama, jis VĖL mane erzina!“, „Aš pirmas, AŠŠŠŠŠŠ!“ Ar esate girdėję? Jei turite daugiau nei vieną vaiką, manau, girdėjote tai ne vieną ir, deja, ne vieną šimtą kartų. Nors broliai ir seserys dažnai yra ir geriausi draugai, vis dėlto žiežirbų neišvengsite. Broliams ( seserims) būdinga vieną akimirką būti pasiryžus akis išdraskyt tam, kuris kėsinasi į brolį(sesę), o kitą akimirką…kibti į atlapus tam pačiam broliui(sesei).

Dažnai brolių(seserų) konkurencija prasideda antrajam dar nė negimus ir tęsiasi visą laiką, kol vaikai gyvena drauge: juk nuolat atsiras, dėl ko verta pakovoti. Kiekvienu amžiaus tarpsniu jų materialiniai ir dvasiniai poreikiai keisis, gaivališkas noras turėti, ką gera turi kitas, darys įtaką jų tarpusavio santykiams.

Turbūt sunkiausia šiuos barnius išgyvena tėvai: ir pikta, ir skaudu, ir liūdna, ir nuolatinis ramybės neduodantis klausimas: „Ką aš darau blogai?“ „Kodėl, po paraliais, jie negali susitarti?“ Kai namuose vaidijamasi, niekas neišvengia streso. Tėvai nežino: kištis į vaikų barnį, ar leisti konfliktą išspręsti patiems? Iš tiesų yra keletas žingsnių, kurie gali padėti išlaikyti namuose taiką (bent jau kartą kitą).

Kodėl vaikai pešasi?

Vaikai pešasi ir erzinasi dėl begalės priežasčių. Visų pirma visi broliai ir seserys jaučia šiek tiek pavydo ir konkurencijos. Nors iš esmės jie sutaria gerai, tačiau ir kartais prasiveržiančio  apmaudo dėl brolio (sesers) pasisekimo ir graužiančio pavydo užtenka, kad kiltų milžininškas barnis. Guodžia tik tai, kad brolių (seserų) pykčiai tik lig vartų (juk giminės ilgai nesipyksta).Yra  kitų priežasčių, dėl kurių vaikai pešasi, o kartais tos peštynės tampa ir nuolatiniu palydovu:

• Besikeičiantys poreikiai. Mes nuolat keičiamės. Ypač vaikai. Todėl keičiasi ir jų santykis su broliais/seserimis. Pavyzdžiui, 1-3 metų vaikai gina savo nuosavybę ir grumiasi dėl valdžios (nori, kad viskas būtų taip, kaip JIE nori) kiekviena proga. Taigi jeigu jūsų kūdikis paims tokio vaiko žaislą, labai didelė tikimybė, kad jis reaguos agresyviai. Jau mokyklinio amžiaus vaikai labai siekia teisybės ir lygybės. Jie nesupranta, kad brolis jaunesnis, kad sesė silpnesnė ir pan. Jiems atrodo, kad tiesiog kitas vaikas turi privilegijų, kurių neturi jis. Paaugliai ugdosi savarankišką asmenybę bei nepriklausomybę, todėl jiems gali atrodyti, kad prašydami susitvarkyti kambarį, prižiūrėti jaunesnį brolį ar tiesiog pabūti su šeima jūs pažeidžiate jo teises. Taigi amžiaus ypatumai daro įtaką  vaikų bendravimui.
• Asmenybiniai ypatumai. Kiekvienas vaikas yra unikalus: jo nuotaikos, požiūris ir lankstumas įvairiose situacijose lemia jo gebėjimą sutarti su kitais vaikais. Pavyzdziui, jei vienas vaikas yra svajoklis, o kitas – realistas, konfliktų jie neišvengs. Broliai/seserys nemėgsta ir to, kuris yra labai švelnus ir nuolat kaip katinas glaustosi aplink tėvus– jiems atrodo, kad ir jiems priklauso tiek pat jūsų dėmesio.
• Ypatingų poreikių turintys ar sergantys vaikai. Nenuostabu, kad šie vaikai reikalauja daugiau tėvų dėmesio. Kitiems vaikams – net ir labai supratingiems – tai gali kelti pyktį, neviltį ir net baimę: baimė dėl brolio/sesers ar baimę, kad jiems patiems taip atsitiks.
• Pavyzdys. Akivaizdu, kad didžiausios įtakos vaikų elgesiui turi tėvai. Jeigu tėvų santykiai pagrįsti meile ir pagarba vienas kitam, jei konflikto metu neprarandama sveika nuovoka, elgiamasi taktiškai, galima tikėtis, kad vieną gražią dieną ir jūsų vaikai taip pradės spręsti problemas. Deja, bet jei vaikai mato kaip jūs trankote durimis, šaukiate, svaidotės keiksmažodžiais, patikėkite, jie nespręs problemų ramiai.

Kaip elgtis iškilus konfliktui?

Jei yra nors mažiausia galimybė, nesikiškite. Įsikiškite tik tuo atveju, jei kyla grėsmė vaiko saugumui. Jei nuolat kišitės, rizikuojate tik dar labiau komplikuoti situaciją. Tokiu atveju vaikai visada tikėsis jūsų pagalbos ir lauks jūsų – gelbėtojo su super-mamos(ar tėtės) kostiumu ir…niekada neišmoks problemų spręsti savarankiškai. Taip pat padidėja rizika, kad vienas iš vaikų nuspręs, jog jūs nuolat ginate kitą ir ims dar labiau girežti ant jo dantį. Be to, vaikai, kuriuos nuolat gelbėja, mano, kad – net jei jie ir labai blogai pasielgs – kas nors vis vien juos išgelbės, todėl tokių vaikų elgesys paprastai ir būna…blogesnis.

Jei jums kelia nerimą vaiko keiksmažodžiai ar brolio/sesers erzinimas, apie tai kalbėkite. Tai visai kas kita, nei kišimasis į barnį. Tokiu atveju vaikui turi būti išaiškinta, ką jaučia kitas. Tačiau net ir šiuo atveju spręskite problemas SU vaikais, o ne už JUOS.

Jei jau įsikišate, nepamirškite keleto dalykų:

• Išskyrę peštukus, laikykite juos atskirai tol, kol jie VISIŠKAI nurims. Kitu atveju konfliktas gali vėl įsiplieksti. Jei norite, kad vaikai pasimokytų, palaukite, kol emocijos nurims.
• Nesiaiškinkite, kuris kaltas. Reikia dviejų žmonių, kad įvyktų barnis ar muštynės, vadinasi, abu yra kalti ir abu turi prisiimti atsakomybę.
• Jei abu vaikai nori to paties žaislo, apskritai jį paimkite ir pasiūlykite veiklą, kurioje abu galėtų būti lygiaverčiai partneriai. Labai svarbu, kad kiekvienoje situacijoje abu ir pasimokytų, ir rastų alternatyvų.
• Besipešdami broliai/seserys įgyja nepaprastai svarbių įgūdžių: įsijausti į kito žmogaus situaciją, ieškoti kompromiso, derėtis ir kontroliuoti agresyvius impulsus.

Kaip padėti vaikams, kad kiltų kuo mažiau konfliktų?

Yra kelios gudrybės, kurios gali padėti, kad jūsų namuose kiltų kuo mažiau barnių (nenustebčiau, jei pagalvoję jūs patys rastumėte idėjų, kurios tiktų būtent jūsų šeimai):

• Namuose turi būti labai aiškios gero elgesio taisyklės. Net vidury nakties iš miego prikelti vaikai turi žinoti, kad jūsų namuose neleidžiama keiktis, tyčiotis, rėkti ir trankyti durimis. Tegul ir vaikai prisideda kuriant namų taisykles ir nustatant bausmes už tų taisyklių pažeidimus. Tai moko vaikus atsakyti už savo poelgius, nepaisant situacijos, ar net to, kad galbūt jie buvo išprovokuoti vienaip ar kitaip pasielgti. Be to, tai iki minimumo sumažina diskusijas, kas „teisus“, o kas – „kaltas“.
• Nesileiskite vaikų įtikinami, kad visada viskas turi būti „po lygiai“ ir „teisingai“. Juk kiekvieno vaiko reikmės skirtingos. Kas vienam vaikui „mažai“ kitam gali būti yra „apsčiai“.
• Nepamirškite, kad – nors vaikų keletas – visi jie tikisi jūsų asmeninio dėmesio. Jei vienas vaikas mėgsta kompiuterinius žaidimus, raskite laiko kartu su juo pažaisti. Jei kitas mėgsta važinėtis dviračiu, raskite laiko ir tam. Tiesiog visi mes turime tiek buitinių, tiek kultūrinių,  dvasinių ir kt. poreikių ir visus juos stengiamės laiku patenkinti. Vaikas nėra išimtis. Jam reikia ne tik maisto ir rūbų, bet ir jūsų.
• Sudarykite sąlygas vaikui pabūti vienam, kai jis to nori. Kartais norisi pažaisti vienam arba pažaisti su draugais be iš paskos lekiančio mažojo brolio arba tiesiog pasidžiaugti veikla, kuria nereikia dalintis per pusę.
• Išmokykite parodyti savo meilės ir nepailskite kartoti, kad jūsų meilė jiems beribė. Tegul jie jaučiasi saugūs, svarbūs, reikalingi. Tegul žino, kad jūs visada pasirūpinsite jų būtinais poreikiais, tačiau stengsitės patenkinti visus, jeigu tik išgalėsite.
• Leiskite laiką su šeima. Nesvarbu, ką darysite: žiūrėsite filmą, spardysite kamuolį ar žaisite stalo žaidimą, svarbu, kad vaikai pajustų, jog kartu galima būti labai smagiai, ramiai, be konfliktų…tiesiog džiaugtis buvimu drauge. Tai atpalaiduoja, ramina, malšina įtampą ir suteikia progos pabūti drauge su vaikais. Kadangi vaikai itin dažnai kovoja dėl tėvų dėmesio, toks laikas su šeima mažina šiuos konfliktus.
• Jei vaikai vis pešasi dėl tų pačių dalykų: pavyzdžiui, kas laikys nuotolinio valdymo pultelį, tai susitarkite (geriausia – sudarykite grafiką), kuris kurią savaitės dieną turi išskirtinę teisę naudotis tuo daiktu. Jei jie vis dar pešis, apskritai šį daiktą paimkite – tol, kol patys nuspręs laikytis jūsų taisyklių.
• Jei pešasi jau mokyklinio amžiaus vaikai, sušaukite šeimos tarybą, kurioje pakartokite namų taisykles ir aptarkite, kaip būtų galima sumažinti konfliktų: kas padėdavo anksčiau, kas atsitiko dabar, ir t.t. Galbūt verta pagalvoti apie taškų rinkimo sistemą: jei vaikai taikiai išsprendžia konfliktus, gauna taškų, kurių tam tikras kieki visos šeimos šventę kavinėje ar kino teatre ir t.t.
• Vaikams, kaip ir suaugusiems, kartais reikia pabūti ir be šeimos. Kartkartėmis suorganizuokite kitų vaikų apsilankymus (ar įsiprašykite pas juos). Kai vienas vaikas išvažiuoja praleisti kelių valandų pas bendraklasį, tas valandas skirkite ne namų ruošai, o kitam vaikui. Nauda bus neišmatuojama.
• Kadangi vaikai dažnai pešasi tik todėl , kad patrauktų jūsų dėmesį, kartais jums tiesiog reikia…išeiti. Jums išėjus, nebėra dėl ko peštis. Kai jau atrodo, kad tuoj tuoj prarasite savitvardą, pasakykite sutuoktiniui, kad dabar su jais kalbėsis jis, nes kitaip galite pasakyti ir padaryti tai, ko po to gailėsitės.

Ar reikia profesionalios pagalbos?

Profesionalios pagalbos prireikia tik keletui procentų visų šeimų, bet jose brolių/seserų konfliktai yra tokie rimti, kad tiesiog nebeįmanoma normaliai gyventi, o vaikai yra akivaizdžiai traumuojami emociškai ir psichologiškai. Jei įtariate, kad jūsų vaikui konfliktai su broliu/seserimi yra pražūtingi, kreipkitės į specialistą. Pasikonsultuokite ir tuo atveju, jei:

• Vaikų tarpusavio konfliktai kelia grėsmę jūsų santuokai;
• Nors vieno šeimos nario saugumui kyla reali grėsmė;
• Sužlugo vaiko pasitikėjimas savimi ir pasidarė itin jautrus/agresyvus/abejingas ir t.t.
• Vaiko elgesys leidžia jums įtarti sutrikimą, pavyzdžiui, depresiją.

Daug geriau įsitikinti, kad vaikui nieko bloga nėra, nei bandyti save užliūliuoti, kad jam nėra „taip blogai“.