Straipsnis iš žurnalo “Mažylis”

Kai kurie vaikai, pradėję eiti į darželį, mokyklą, t.y. ugdymo instituciją, yra pasmerkiami nesėkmei, nes jie negirdi ir neklauso pedagogo, pradeda naują darbą nepabaigę senojo, nuolat pamiršta šį bei tą namuose ir retai padaro namų darbus. Tėvai nesupranta, kas vyksta, nes jie padeda vaikui paruošti namų darbus ir nuperka visas reikalingas priemones. Taigi: kas atsitinka nuo namų iki mokyklos/darželio? Nepatyrę pedagogai  tokių vaikų tėvams sako, kad vaikai yra itin nepaklusnūs ir galėtų „susiimti“. Tėvai nežino, ką daryti, kreipiasi į specialistus, kurie nustato, kad vaikas vystosi normaliai, neturi nei protinių, nei emocinių sutrikimų, be to, net akademiniai gebėjimai yra normalūs. Galų gale nustatoma, kad vaikas yra hiperaktyvus.

Taigi – kas tai? Labai paprastai galima apibūdinti, kad tokiam vaikui yra sutrikęs dėmesys (jis negali susikaupti), ir jis yra labai aktyvus ir impulsyvus. Pastaraisiais metais apie tai daug kalbama ir rašoma – tiek daug, kad kai kurie vaikai – tik panašūs į hiperaktyvius – yra apibūdinami kaip hiperaktyvūs. Be to, net psichologiniuose ir edukologiniuose sluoksniuose vis dar nesutariama dėl to, kaip reikia dirbti su tokiais vaikais, tačiau vis dėlto galima teigti, kad ženkliai pasistūmėta į priekį nuo to, kas buvo, tarkim, prieš dešimtmetį. Tačiau – norint sėkmingai dirbti su hiperaktyviais vaikais (ar tėvams, ar pedagogams) – reikia žinoti, kas iš tiesų yra hiperaktyvumas.

Visų pirma, hiperaktyvumas yra „pasislėpusi“ vaiko savybė. Jos neišduoda nei vaiko išorė,nei kažkokie testai, kuriuos būtų galima su vaiku atlikti. Tačiau – kaip bebūtų paradoksalu – hiperaktyvumą ganėtinai lengva pastebėti. Geriausiai tą daryti aplinkoje, kurioje turėtų tvyroti tyla. Tokioje aplinkoje hiperaktyviam vaikui bus nuolat sakoma: Kodėl nesiklausai? Ką čia dabar darai? Neliesk. Ir pan. Dažnai tokiems vaikams užklijuojamos tinginio, netvarkinguolio, nepagarbaus vaiko etiketės. Ar vaikas hiperaktyvus, dažniausiai galima pastebėti jau iki septintojo gimtadienio, tačiau netgi du trečdaliai tokių vaikų „neišauga“ hiperaktyvumo (kiti tiesiog išmoksta su juo gyventi, nes su jais dirbo profesionalūs pedagogai ir aktyvūs tėvai) ir jiems būna sunku visą gyvenimą.

Taigi – Kaip atpažinti?

Pastaruoju metu dažniausiai vartojas terminas yra dėmesio sutrikimas/hiperaktyvumas (attention deficit – hyperactivity disorder. Toliau – ADHD). Jį atpažinti padeda keletas vaiko bruožų/savybių, tačiau LABAI SVARBU, kad tėvai ir pedagogai suprastų,kad tik tada, jei :

1. vaikas demonstruoja bent jau šešis simptomus
2. ir demonstruoja juos bent jau šešis mėnesius
3. ir jeigu tai neatitinka amžiaus tarpsniui būdingų vystymosi ypatumų
4. ir tai kartojasi nuolat (o ne įvykus pasikeitimams vaiko gyvenime)

• tik tada galima pradėti kalbėti apie ADHD. Kokie simptomai išskiria ADHD?

Įtarti ADHD galima tada, jei vaikui nesiseka nei darželyje, nei namuose, jei jam akivaizdžiai sunku funkcionuoti socialinėje, akademinėje aplinkose, ir jis neturi jokių kitų anksčiau diagnozuotų sutrikimų, kurie gali turėti panašius simptomus. Pagrindiniai simptomai yra dėmesio nesutelkimas, aktyvumas, impulsyvumas. Šių simptomų sudedamosios yra šios:

1. Dėmesio nesutelkimas (turi kartotis bent jau šeši iš šių simptomų):

• 1. Nepastebi smulkmenų, atrodo, kad yra žioplelis. Jei vaikas eina į mokyklą, tai pastebėsite, kad jis nuolat daro žioplas klaidas.
  1. Nesutelkia dėmesio užduočiai atlikti – net žaisdamas „šokinėja“ nuo vienos veiklos, prie kitos.
  2. Atrodo, kad nesiklauso, kas jam yra sakoma.
  3. Dažnai nepadaro to, ko paprašėte ( ne dėl to, kad nori pasipriešinti ir ne dėlto, kad nesuprato)
  4. Nemoka organizuoti veiklos
  5. Vengia ir nemėgsta veiklos, kuri reikalauja susikaupimo (dėlionių dėliojimas, skaičiavimas, dailyraštis, namų darbai ir pan.)
  6. Dažnai pameta daiktus.
  7. Jo dėmesį lengvai išblaško išoriniai dirgikliai (triukšmas lauke, viduje ir pan.)
  8. Dažnai užuomarša

1. Aktyvumas ir impulsyvumas (turi kartotis bent jau šeši iš šių simptomų):

• 1. Nuolat „makaluoja“ rankomis arba kojomis, nesugeba ramiai pasėdėti nė akimirkos;
  2. Dažnai nenusėdi (atsistoja, vaikščioja), kai tikimasi, kad jis sėdės vietoje (ypač akivaizdu mokykloje);
  3. Dažnai laksto ir laipioja situacijose, kai tai yra netinkamas elgesys (vyresni vaikai tiesiog jaučiasi „be vietos“);
  4. Nemoka tyliai žaisti ir užsiimti tylia, ramia veikla;
  5. Nuolat kažkur skuba, tarsi turėtų įtaisytą motoriuką;
  6. Dažnai labai daug kalba;
  7. Dažnai iššaukia atsakymus į klausimus, kurie nebuvo baigti užduoti;
  8. Vaikui sunku stovėti rikiuotėje ar „po du“, nemoka palaukti savo eilės (žaidimuose ir pan.);
  9. Pertraukia ar nutraukia kitus (nemandagiai įsijungia į pokalbius, žaidimus ir pan.).

Pastebėta, kad – ypač pastaraisiai metais – vaikų, turinčių šį sutrikimą, padaugėjo. Manoma, kad šį sutrikimą gali turėti 3-5% vaikų. Tėvams ir pedagogams tai sukelia sunkumų, nes šie vaikai vis dėlto eina į tradicinius darželius ir tradicines mokyklas. Kalbant apie vaikų amžių, aktyvumas ir impulsyvumas labiausiai pastebimi ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesyje, o dėmesio nesutelkimas – mokyklinio amžiaus vaikuose. Turbūt nenuostabu, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama berniukams, bet kai kurie moslininkai (A.Belin, Z.Bussing) nerimauja, kad mergaitėms šis sutrikimas tiesiog yra nediagnozuojamas, nes nepaklusniam mergaičių elgesiui visuomenė yra tolerantiškesnė.

Kas sukelia ADHD?

Nors jau yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti ADHD kilmę, mokslininkai vis dar nesutaria iki galo. Tačiau dauguma vis dėlto sutinka, kad šis sutrikimas – neurologinės kilmės. Išskiriama keletas priežasčių:

• Neoroanatominės – susijusios su smegenų struktūra;
• Neurocheminės – susijusios su cheminių elementų disbalansu smegenyse arba su cheminių elementų, reguliuojančių elgesį, trūkumu;
• Neurofiziologinės – susijusios su smegenų funkcijomis;
• Kelių sutrikimų kombinacija.

Kai kurie tyrimai rodo, kad ADHD lemia ir genetika – pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuota ADHD, dažnai turi tėvus arba brolius/seseris, kuriems irgi buvo diagnozuotas šis sutrikimas. Beveik nėra įrodymų, kad ADHD lemtų aplinka, auklėjimas ar mityba.

Bėda ta, kad labai daug šių simptomų turi ir visai ne hiperaktyvūs vaikai, ypač, jei kalbame apie ikimokyklinukus. Tačiau – pastebėję aktyvų vaiką ir hiperaktyvų drauge – iš kart pamatysime, kad hiperaktyvaus vaiko šie simptomai yra keletą kartų intensyvesni, nei aktyvaus. Be to, aktyvus vaikas paprastai neturi tiek susijusių su šiuo sutrikimu simptomų.

Ne vienerius metus buvo manoma, kad ADHD gali nustayti tik psichologai, psichiatrai ir gydytojai, tačiau juk su vaiku daugiausiai kontaktuoja tėvai ir pedagogai! Dabar jau vis dažniau pripažįstama, kad pasitvirtinančių įtarimų turi ir tėvai, o apmokyti pedagogai diagnozuoja netgi geriau už psichologus, kurie nemato vaiko nuolat. Taigi be jokių abejonių labai svarbu bendradarbiauti su pedagogai, jei įtariate, kad vaikas gali turėti ADHD: pedagogai leidžia su vaiku labai daug laiko, mato, kaip jis bendrauja ir kaip jis dirba, dažnai yra objektyvesni už tėvus ir yra apmokyti skirti (ir dažniausiai puikiai skiria), kas yra normalu vienai ar kitai amžiaus grupei.

Žingsneliai ADHD nustatyti.

Visų pirma, reikia stebėti vaiką. Geriausia, jei susitartumėte su darželio auklėtoja, kad ji kas valandą skirtų 3-5 minutes vaiko stebėjimui. Tegul pasižymi, ar vaikas daro tai, ką turėtų daryti (jei ne, tai ką daro tuo metu).  Taip pat reikia atkreipti dėmesį, ar vaikas labai išsiskiria iš bendraamžių – tai padeda nustatyi, ar vaikai yra tiesiog aktyvus, ar turi ADHD. Taip pat reikia pasižymėti, kada simptomai itin išryškėja, padažnėja ir/ar pailgėja. Jeigu auklėtojos užrašai po kelių savaičių stebėjimo patvirtins jūsų nuogąstavimus, vertėtų kreiptis į specialistą. Žinoma, auklėtoja gali sakyti, kad tai užims jai labai daug laiko. Tačiau – kaip bebūtų – tai yra jos darbo dalis. Be to, padėjus tokiam vaikui, jai pačiai taps lengviau dirbti. Labai svarbu, kad stebėjimas nebūtų per trumpas, nes kartais tokį vaikų elgesį sąlygoja pasikeitimai. Patartina, kad jis truktų bent jau porą-trejetą savaičių.

Dėmesį reikia kreipti ne tik į vaiko elgesį. Atkreipkite dėmesį į jo darbo įpročius ir produktyvumą; gebėjimus;ar jis sugeba sutelkti dėmesį, kai jam įdomu;kaip jis elgiasi lauke; ar moka kontroliuoti save (gališkart puola muštis, o gal iš tiesų sugeba susivaldyti?); ar paiso grupės taisyklių; ar turi draugų ir pan. Su pradinuku verta pasišnekėti asmeniškai: ką jis mano apie tėvų ir mokytojų pastebėjimus? Ar jie teisūs? Kaip jis jaučiasi? Ir pan.

Taigi:

• Jeigu pastebėjote 6 dėmesio nesutelkimo simptomus ir 6 aktyvumo ir impulsyvumo simptomus, kurie truko ilgiau, nei 6 mėnesius;
• Jeigu pedagogas patvirtino, kad šie simptomai neatitinka amžiaus tarpsnio ypatumų;
• Jeigu šis elgesys pastebimas ne vienoje, o keliose aplinkose (namuose, pas senelius, darželyje, mokykloje, kieme ir pan.);
• Jeigu vaikas neturi jokių kitų diagnozuotų sutrikimų, kurie gali turėti tokius pačius simptomus, tada:

Užduokite šiuos klausimus:

• Ar šie simptomai trukdo vaikui normaliai gyventi: t.y. klausyti, atlikti nurodumus, planuoti, organizuoti, atlikti akademines užduotis ir užduotis, reikalaujančias susikaupimo?
• Ar šie simptomai gali būti susiję su tuo kultūriniais ar kalbiniais ypatumais (pvz, vaikas atsidūrė kitoje kalbinėje aplinkoje), socioekonomine klase (vaikai iš asocialių šeimų dažnai nežino, kaip turėtų elgtis)? Ar tai vaiko pirmas kartas ugdymo įstaigoje?
• Ar šeimoje patiriamas stresas (artimojo mirtis, skyrybos)? Smurtas?

Jei į pirmą klausimą atsakėte TAIP, o į antrą ir trečią NE, vadinasi, tikrai reikalinga specialisto pagalba.  Susitikus su specialistu, svarbiausia – ne diagnozuoti, bet sudaryti planą, kaip bus galima padėti vaikui.

SVARBIAUSIA  – PEDAGOGAS

Nėra dviejų vaikų, turinčių ADHD , kuriems tiktų lygiai tas pats planas. Vienintelis dalykas, kuris nepasitvirtino VISAIS atvejais, tai vaiko išėmimas iš ugdymo įstaigos. ADHD simptomai nėra „išaugami“, nėra „subręstama“ ir „susiimama“. Tokių vaikų sėkmė ugdymo įstaigoje (ir apskritai gyvenime) priklauso nuo pedagogo kvalifikacijos, nuo jo naudojamų mokymo metodų (efektyvių TAM vaikui), nuo to, kaip ugdymo įstaiga ir namai gali prisitaikyti prie tokio vaiko.

Taigi – kai rinksitės darželį ar mokyklą – ir matysite, kad jūsų vaikas gali turėti ADHD (beje, tą patį aš daryčiau ir su labai aktyviais vaikais), ieškočiau pedagogo, kuris:

• Visų pirma mato tai, ką vaikas gali, o ne ko negali;
• Nuolat stebi vaiko progresą ir individualizavimas yra jam savaime suprantamas dalykas;
• Nustato aiškias taisykles;
• Yra lankstus;
• Yra teisingas, bet ganėtinai griežtas;
• Aktyviai bendrauja ir bendradarbiauja su vaikais;
• Aktyviai bendrauja ir bendradarbiauja su tėvais;
• Yra „šiltas“;
• Yra kantrus;
• Turi gerą humoro jausmą;
• Grupėje vaikai žino, kas, kada ir kaip bus (aiški kasdieninė dienotvarkė);
• Yra nuoseklus;
• Mano, kad ypatingų poreikių vaikai turi būti kartu su visais vaikais;
• Moka nustatyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir žino, kaip su jais dirbti;
• Nuolat tobulėja ir bendradarbiauja su kitaips specialistais.

Sąrašas netrumpas, tačiau man teko sutikti nemažai pedagogų, kuriems minėtos savybės – tik dalis viso to, kokie jie iš tiesų yra. Taigi, tėveliai, turintys ypatingus vaikus, pasiraitokite rankoves ir gribkite jautį už ragų – dar yra keletas mėnesių, kad rastumėte tą pedagogą, kuris jūsų vaikui būtų žmogus ne trukdantis, o padedantis gyventi.

Beje, aš puikiai užjaučiu tokius tėvus, kurie paskendę nežinioje. Mano pačios vyriausias – labai aktyvus vaikas. Kai pasigirdo replikos iš aplinkos, kad jis gali būti hiperaktyvus, sunerimome. Nors aš vis sau sakiau, kad jis negali būti hiperaktyvus, tačiau vieną dieną pasidaviau spaudimui, nuspręsdama, kad mes, tėvai, neobjektyvūs. Taigi nuvedėme vaiką pas specialistą. Ta amerikietė, dirbusi su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais ne vieną dešimtį metų, mus nuramino. Ir dar pasakė: ar Augustas supasi ant lempos? Ar laipioja užuolaidom? Ne? Vadinasi, jums pats laikas atsipalaiduoti, auginant žingeidų, smalsų ir aktyvų berniuką!

C.A.Dowdy,  J.R Patton T.E.C.Smith ir E.A.Polloway sudaryta praktinė  lentelė pedagogams ADHD nustatymui:

Dažnai daro klaidas

Sunku pradėti veiklą

1. Atmintis

Negali pakartoti neseniai iškirstos informacijos

Negali atlikti kelių nurodymų iškart

Neprisimena kasdieninių užduočių

1. Organizavimas

Nemoka planuoti/organizuoti savo veiklos

Negali daryti dviejų darbų vienu metu

Neseka savo progreso (dirbu per lėtai, reikia paskubėti; dabar padariau tai, po to darysiu tai ir pan.)

Be nurodymo sunkiai nusprendžia, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje

1. Bendravimo gebėjimai

Neatitinkamai reaguoja į konstruktyvią kritiką

Nepasitiki savimi

1. Emocinis brandumas

Išreiškia netinkamas situacijai emocijas

Ištinka pykčio priepuoliai

Nepaiso grupės/namų ir pan. Taisyklių