Jei mane vyras šiandien užsisodintų ant „britvos“ ir parodytų, kaip smagu lėkti Savanorių prospektu dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, turbūt kitądien su juo išsiskirčiau. O mūsų mažieji kas antrą dieną patiria panašų stresą, bet nieko, ištveria, gyvena…

Spyris nuo kalno

Kartą stovėjau ant kalniuko – ką ten, didžiulio Sapieginės kalno – ir kitų tėvelių krūvelėje  „dabojau“ rogutėmis važinėjančius sūnus.  Neilgai trukus vedinas už rankutės kokių trejų dukrele atėjo dar vienas tėtis.  Mergytė džiugiai šūkčiojo ir plojo rankomis, kai nuo kalno pasileisdavo naujas ekipažas.  Tačiau pati pasodinta ant rogučių apsipylė ašaromis ir širdį veriančiu balsu praplyšo: „Tėte, ne! Ne!“  „Aistute, pamatysi, kaip bus faina!“ – kurį laiką įkalbinėjo tėtė ir… stumtelėjo koja rogutes.  Reikėjo matyti vaiko žvilgsnį.  Sulaikę kvapą visi tėvai stebėjo Aistutės skrydį , mintyse pasidalinę į dvi stovyklas – vieni, tikintys, jog tėtis žino, ką daro, kiti – jog „fainumo“ skonis per prievartą nepatiriamas.

Kai neapsivertusios rogės saugiai sustojo, verksmo nebesigirdėjo, ir visi dar kelias akimirkas laukėme, kad ji atsistos ir pamojuos. Bet  ji sėdėjo.  Tėtis klupčiodamas nukūrė žemyn.  Matėme, kaip jis pritūpęs kažką aiškina, glosto kepurės bumbulą, bet Aistutė pirštinėta rankute stumia jį nuo savęs.

Po kiek laiko jis pro mus nusitempė rogutes su akis nudelbusiu vaiku namo. Buvo akivaizdu, kad sekmadienio popietė abiem nuėjo šuniui ant uodegos. O juk tikrai galėjo būt „faina“. Tereikėjo… nieko nedaryti, tiesiog nesistengti, kad būtų „fainiau“.

Smagumėlis – ne tas žodis

Nekaltinkime nežinomo tėtės.  Juk kieksyk patys stumtelėjome pūkštelti į ledinį upelio vandenį (visai nešalta!), laikėme pirtyje (tik nustok bliauti ir pamatysi, kaip gera!), išsupome sūpuoklėse iki debesų (ak, vaikyste, sugrįžk!), užkėlėme ant arkliuko (jis nepiktas, matai, koks gerutis?), nusiplukdėme valtyje į vidurį ežero (kas čia baisaus – juk tu su gelbėjimosi liemene). Mes – tėvai, mes norime, kad vaikams būtų smagu!

Kartais tas smagumas, kai pagalvoji, išvis atrodo nesuvokiamas.  Pavyzdžiui, noras išgąsdinti.  Pamenu, laikau suspaustus delnus ir klausiu mažylio: „Spėk, kas čia?“ Nekaltas žmogutis tikisi saldainio, žaisliuko, na bet kokiu atveju kažko malonaus, kuo geroji mamytė gali nustebinti savo princą. O aš atveriu delnus ir iš jo iššoka varlė. Ir – ot rupūžė! – pataiko užšokti ant petuko, nuo ten įkristi po marškinėliais… Vienu žodžiu, sūnus iki šiol šio „smagumo“ negali pamiršti.

Bet ar aš iš to pasimokiau? Ne.  Esu klaikiai išgąsdinusi ir kitą sūnų.  Grybavome.  Tiksliau jis ėjo miške savais keliais, o aš jį vijausi. Na, galvoju, ir eik, o aš už medžio pasislėpsiu. Pažiūrėsim, ponuli, kas bus.  Baisiausia, kad aš gi žinojau, kas.  O kvailiausia, jog tikėjausi savo „atsiradimu“ sukelti beprotišką džiaugsmą.  Tik kažkodėl nesukėliau.

Už smagumą sumokėta

Mačiau, Palangoje viena mamytė įsodino vaiką į traukinuką.  Po pirmojo ratuko jis ėmė verkti, po antro – baubti, po trečio – pratįsai kaukti… Atrakcionų prižiūrėtojas jos keliskart paklausė, gal jau stabdyti? „Nestabdykite, pabaigs,“ – atkirto mamytė, nesidrovėdama nė gausėjančių žiūrovų gretų. Bet niekas iš jų nesikišo – vienu klyksmu Palangoje daugiau ar mažiau…

Aš traukinuką sustabdyčiau. Bet kad pati lekiu įsibėgėjusiu traukiniu, nesusimąstau… Nuėjome su mažuoju į kiną. Praėjus dvidešimčiai minučių išgirstu: „Mama, noriu sysiu“. „Nu baik, ką, negali pakentėti?“ – sakau, tarsi kančia būtų nepaprasta dorybė. Vaikas pasikankina, pasikankina, bet, savaime suprantama, noras sisioti neišgaruoja. Taigi mes išeiname iš salės.  Po tualeto jis pareiškia, kad grįžti visai nebenori. Susinervuoju nerealiai. Prisiekiu, jog daugiau niekada – niekada! – neisiu su juo nei į kiną, nei kur nors kitur. Teisybės dėlei turiu pasakyti, jog aš „multikų“ net nemėgstu. Bet juk sumokėjau. Tik už ką – už kiną ar už gerą nuotaiką?