Šį įrašą pradėjau rašyti gan seniai. Nors iš tiesų – ne taip ir seniai. Bet tas laikas buvo it amžinybė. Akimirkomis jaučiausi it filme, kurio esu viso labo tik žiūrovė. Bet apie viską nuosekliai…

Buvo minčių, kad rugsėjo pirmąją su vaikais švęsime palapinėje, išvažiavę tiesiog su šeima. Gyvenimo ratas pasisuko kitaip. Bet – turbūt labiau, nei kada nors – pajutome šeimos bendrystę. Ir ką reiškia šeima. Ir kodėl viskas nublanksta ir tampa siaubingai nereikšminga, kai kažkas sudrebina šeimą.

Antradienį (rugpjūčio 28) buvau Rokiškyje – skaičiau pranešimą „Bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais” pradinių klasių pedagogų konferencijoje. Niekada nebuvau buvusi Rokiškyje. Važiavau pro Anykščius, o grįžau pro Uteną. Važiavau grožėdamasi mažais Lietuvos miesteliais, kurie buvo tokie tvarkingi, kad net keista. Ir rudens kvapas. Taip, visur jau uodžiasi rudens kvapas. Toks vėsiai gaivus. Ir saulė tokia…šildanti, bet švelniai, tarsi glostanti savo prisilietimu, o ne kaitinanti. Jau krentantys lapai. Dar nedaug, bet jau gula ant drėgnos – iki vidurdienio neatsikratančios drėgmės –  žolės.

Kiekviename miestelyje žvalgiausi į mokyklas. Nustebino, nes prie visų stovėjo mašinos. Dar, atrodo, pedagogų atostogų metas, bet jau visi (na, ne visi, bet tie, kuriems mokykla – gyvenimo būdas) juda, kruta, tvarkosi. Mažai (man) yra gražesnių dalykų, nei pedagogas, kuris su meile ruošiasi naujiems mokslo metams. Ne todėl, kad reikia. Ne todėl, kad direktorius liepė. Todėl, kad jis nori, jog į klasę susirinkę vaikai jaustųsi laukiami. Teisybę pasakius, mane tas vaizdas net graudina. Tokiomis akimirkomis tiki, kad švietimas tikrai gali pakeisti pasaulį.

Rokiškyje buvo jau minėta pradinių klasių pedagogų konferencija. Mano pranešimas truko tik valandą, bet buvo smagu matyti, kad ne vienas ir ne du žmonės klauso. Dėl to verta per pusdienį sukarti virš 300km. Aš šiuos savo išvažiavimus vadinu visuomenine veikla, nes iš tiesų gaunu begalinį dvasinį pasitenkinimą: jaučiuosi dėkinga Lietuvai ir džiaugiuosi, kad galiu ne tik teoriškai, bet ir per tokias savo keliones – kurių metu dalinuosi savo žiniomis ir patirtimi su Lietuvos pedagogais – praktiškai prisidėti prie Lietuvos švietimo tobulėjimo.

Po pranešimo iš lėto važiavau iš Rokiškio. Gražus miestelis. Žinote, kas ten labai gražu? Nepriklausomybės aikštė. Ir langinės. Nei viename Lietuvos miestelyje nebuvau mačiusi šitaip nuostabiai išpieštų langinių. Važiavau ir galvojau kaip parašysiu jums apie tai ir pasidžiaugsiu gražiais Lietuvos miesteliais.

Ir štai gaunu Gertrūdos mokytojos žinutę, kad jai pakilo temperatūra ir turiu pasiimti ją. Paskambinu, kad važiuoju tiesiai iš Rokiškio. Gertrūda – ko niekada nedaro – buvo užmigusi. Ir štai vėl skambutis. Pakeliu, klausia, ar aš G bočiaus giminaitė ir pasako, kad bočiaus…nebėra. Turiu pranešti šeimai. Pirmas žmogus, kuriam paskambinau, buvo mano…mama. Tiesiog nežinojau, ką daryti: lekiu autostrada, rankos dreba, ašaros rieda, o jausmas toks, tarsi viskas aplink sustoję. Kai susivaldžiau, paskambinau G. Nesakysiu, per kiek laiko buvau Vilniuje. Gertrūdos paimti nuvažiavo mano tėtė.

Tą vakarą berniukai vietoj manęs ir G ėjo į koncertą, į kurį bilietus buvau gavusi gimimo dienos proga. Grįžę berniukai pasakojo, kad pirma dalis nelabai patiko, o antroji – labai. Didžiavausi savo vaikinais be galo be krašto: matyti juos tokius jau didelius, rimtus, kostiumuotus ir kalbančius apie įspūdžius iš klasikos koncerto…širdis dainuoja.

Tą penktadienį atsisveikinome su probočiumi. Tai buvo ilgiausia savaitė per nežinau, kiek laiko. Mačiau savo sūnus, kai jiems labai skauda širdelę. Paskutinį kartą, kai berniukai buvo prieš keletą savaičių susitikę, Augustas žaidė su probočium šachmatų partiją, kurios nebaigė. Sutarėme, kad baigsime, kai berniukai grįš iš stovyklų ir vėl apsilankysime. Pirmoji Augusto frazė buvo: „Mes taip ir nebebaigsime tos partijos…”

Savaitę baigėme…Santariškėse. Gertrūda susižeidė akies rageną. Nudrėskė. Pirmą kartą mačiau iš akies bėgantį kraują. Ašaromis. Kraujo ašaromis. Važiuodama į priimamąjį verkiau, nes mažoji vis kartojo, kad nieko nemato. Gertrūda paėmė mano veidą į savo rankutes ir pasakė: mama, neverk, man viskas bus gerai. Kai nuvažiavome, regėjimas buvo 0.2. Tą naktį ligoninėje laikiau ją priglaudusi ir niekaip negalėjau užmigti. Kai užmigau, pažadino kitos mamos ašaros. Sunku ten dirbti…

Šiandien jau viskas praeityje. Išliks tik tas tiesiog stingdantis siaubas tą akimirką, kai pribėgau prie jos, ir ji pakėlė į mane sužeistą akytę. Išliks tai, kaip Morta, mums grįžus iš ligoninės, apsikabino sesę ir ėmė raudoti. Išliks tai, kaip broliai, Gertrūdai atsimerkus, tiesiog plojo katučių ir visaip džiūgavo, kad jos akytė atsimerkia. Kaip jie ją saugojo. Globojo. Mylavo.

O kitą dieną mūsų Morta Sofija išėjo į pirmąją klasę. Nesuprantu, kur prabėgo tie metai. Ta mergaičiukė kažkaip niekada nebuvo kūdikiška, bet vis vien…tas vaizdas, kai ji nueina su kuprine, yra saldžiai graudus. Augustas – šeštokas. Kai pagalvoji, liko tik pusė mokyklos. Kai pagalvoji, aš po penkerių metų jau važiavau metams į JAV. Kažkokia nereali realybė. Žiūriu į tą jau mokyklinukų trijulės nuotrauką (ja iliustravau ir šį įrašą) ir didžiuojuosi savo jau tokiais dideliais vaikais iki begalybės ir atgal! Net laukinėse svajonės nesitikėjau, kad turėsiu tokius pasakiškus vaikus. Ir tiek jų daug 🙂

Tada atsisėdi ir susimąstai. Antrą valandą nakties (nes tada turi laiko tiesiog mąstyti, nes neskamba telefonas). Mąstai, kad vis dėlto koks stebuklas yra gyvenimas. Ir tas stebuklas – net jei trunka ganėtinai ilgai – trunka maždaug 650 000 valandų. Pagalvokite, ką veikėte vakar. -24val. Užvakar. -24val. Tik-tak-tik-tak. Žiauru, ar ne? Tas kūdikis, kurį šiandien glaudžiate prie krūtinės tik gimusį, akimirksniu išeis į pirmą klasę. Tik-tak. O padauža berniukštis taps žavingu paaugliu. Tik-tak. Užsisukę kasdienybėje mes nepastebime, kaip į delną telpančius batukus pakeičia už mūsų batus didesni mūsų kūdikio batai. Tik-tak. Ir tik kartkartėm, kaip kokio nušvitimo akimirkom, pamatome tame jau gerokai ūgtelėjusiame vaike mažą savo kūdikėlį.

Ir mes patys. Nežinau, kaip jūs, bet nesijaučiu, kad daugeliui žmonių tiek metų, kiek jau dabar skaičiuoju aš, yra pusė gyvenimo. Kartais pagalvoju: ar geriau sportuoti, miegoti, sveikai maitintis ir dėl to gyventi šiek tiek ilgėliau, ar geriau gyventi gyvenimą tokį, kokį nori, tačiau gyventi šiek tiek trumpiau?!

Gertrūda atitipeno į mūsų lovą. Atsigulė šalia (aš ant kelių pasidėjusi kompiuterį rašau) ir sako: labai tavęs pasiilgau. Ir užmigo. Aš žiūriu į ją miegančią ir šypsausi. Vis dėlto gyvenimas yra stebuklingas atomų pokštas, kurie, kvaileliai, net nežino, kad egzistuoja, tačiau tas  maždaug 650 000 valandų suteikia galimybę egzistuoti man.