Jau praėjo keturios dienos, o aš dar nei vieną kartą neparašiau apie esmę. Apie Špoką. Štai ir iškilo klausimas, kaip man pristatyti sūnų, kuriam jau greitai septyni mėnesiai? Jis apvalutis, be plaukučių, tvirto kūno sudėjimo su gražiausiomis mėlynomis akutėmis. Ko gero šis aprašymas atitiktų dar ne vieną kūdikėlį, bet privalau atkreipti dėmesį: kas ką besakytų , mūsų vaikas – pats pačiausias… Išorė lieka išore, o ką mes galime papasakoti apie vaikų vidų, pažinodami juos tiek nedaug mėnesių. Ar tas faktas, kad jis neima čiulptuko, reiškia, kad jis labai išrankus, ar nemėgsta gumos skonio burnoje? Ar tai, kad jis yra labai ramus vaikas, rodo, kad jis yra flegmatiškas ar jis sieks filosofijos mokslų daktaro laipsnio? Sunkiai išgaunama šypsena sufleruoja, kad auga rimtuolis ar santūrus savo emocijose. Sunku, juk alternatyvų tiek daug – reikia tik fantaziją įjungti. O gal visi Mažyliai dar kurį laiką bus atvirais lapais kuriuose tėveliai ir aplinka tapys charakterio bruožus neišplaunamais dažais? Leisiu sau prabangą apibendrinti ir pateikti savo Špokučio vidaus portretą. Jis rimtas, nes rimtai priima jį supančią aplinką bei stengiasi tiek daug visko aprėpti (o procesorius dar silpnokas). Mėgsta pavalgyti ir iš esmės maistui neturi suformavęs specifinių reikalavimų, na gal tik svarbu, kad būtu laiku, daug ir šiek tiek padrabstyta po visą teritoriją. Pamiegoti irgi ne prieš, bet vat tik užmigti vienas labai nemėgsta – juk su kompanija linksmiau. Žingeidumas verčia suktis tą nematomą propelerį užpakalinėje kūno dalyje, tad keisti sauskelnes gali tik akrobatinio sporto meistrai ir, žinoma, patyrę tėveliai. Špokas – sociali asmenybė, nevengia žmonių įvairovės ir juos priima kaip savus, nesvarbu ar mato juos pirmą, ar n-tąjį kartą. Jei verkiam, tai tik iš didelio reikalo – maistas, miegas, „kur tėveliai?”, „nenoriu mautis tos kvailos kepurės!”. Summa summarum, esame be galo laimingi tėvai. Mūsų pirmagimis yra sveikas, žvalus ir ramus vaikas. Jau nėra net kalbos, kad mylime jį be proto!