Ar kada nors apie tai galvojate? Aš – dažnai. Ir, žinote, visai neseniai galvojau, kad ji bus…daugiau-mažiau tokia pati. Tiesiog pagalvojau, kad jau realiai prieš 100 metų Montesori teigė, kad reikia keisti švietimo sistemą. Po jos ne vienas ir ne du edukologijos grandai rašė nuostabias ir įkvepiančias knygas apie būtinybę keisti švietimo sistemą. Ir ką? Nieko. Iš esmės švietimo sistema mažai pakito nuo industrinės revoliucijos, kai švietimas iš elitinio tapo masiniu.
Pavyzdžiui, aš jau ne vienerius metus kalbu apie vasaros atostogas kaip apie reiškinį, kurio šaknų dabar daug kas net ne(be)žino. Ar jūs žinote, kodėl vaikai vasarą atostogauja? Ogi todėl, kad – kai atsirado mokykla – niekas nebūtų į ją vasarą – per patį žemdirbio darbymetį – ėjęs! Vadinasi, reikėjo vaikus paleisti žemės ūkio darbų dirbti. Štai todėl ir turime vasaros atostogas. Tikrai ne dėl to, kad geras oras ir reikia juo džiaugtis 😀
Ir štai jau yra nemažai mokyklų, kurios atsisako šios atgyvenos ir turi daugiau trumpesnių atostogų. Kodėl ilgos vasaros atostogos neefektyvios? Todėl, kad vaikui vos ne trys mėnesiai – labai ilgas laikas. Paklauskite bet kokio pedagogo, ir jis jums pasakys, kad rugsėjo mėnuo yra sunkus, nes vaikai po vasaros nebeturi įgūdžių, kurie…buvo ugdyti visus mokslo metus! Be to, vasara – fantastinis laikas ugdymo įstaigoje: galima keliauti, organizuoti išvykas, daug mažiau vaikų serga ir t.t. ir pan. Kaip sakant, bet koks mąstantis pedagogas pasakys, kad vasarą galima su vaikais įgyvendinti daug nepaprastai įdomių projektų, kurių kitu metų laiku niekaip neįgyvendinsi. Galiausiai – ką daryti dirbantiems tėvams? Nežinau, kaip jūs, bet aš pažįstu ne vieną ir ne du pradinukus, kurie šią vasarą tiesiog trūnijo mieste: a) dienos stovyklų tėvai neįpirko; b) aš bent jau nepažįstu dirbančių žmonių, kurie gali atostogauti vasarą beveik tris mėnesius; c) seneliai patys dar dirba, tad…nieko nelieka ir tenka vaiką palikti vieną namuose.
Ir tie pasakymai, kad vasarą vaikas išsimiega. Na, nebūkime juokingi. Vaikas išsimiega VISADA, jei laiku eina miegoti. Tai, kad jis eitų laiku miegoti – tėvų atsakomybė.
Žodžiu, jau keletą metų visiems, kas netingi manęs klausyti, bandau įrodyti, kad reikia pereiti nuo žemdirbio ritmo prie projektinio ritmo: mokytojai metus padalina į projektus, o po didelių projektų – atostogos. Tokios, per kurias vaikas nepavargsta nuo atostogų. Idealu, manau, yra aštuonios savaitės atostogų: po dvi rudenį (prasideda spalio antroje pusėje ir baigiasi Vėlinėmis), žiemą (Kalėdos-Nauji metai), pavasarį (apie Velykas) ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Na, vasarą gali būti ir trys. Neabejoju, kad, mokantis tokiu ritmu, nereikėtų „atsigauti” po mokyklos.
Kitas dalykas, kuris, manau, turėtų įvykti, yra ne kompiuterizacija, o pedagogizacija. Mokyklos tiesiog privalo pri(si)vilioti žmones, kurie geba dirbti pedagoginį darbą. Jau esu rašiusi, kad šioje profesijoje – kaip ir visose kitose – galioja varpelio kreivės teorija: viename gale yra (nelabai daug) fantastiškų pedagogų, kitame gale (taip pat nelabai daug) – prastų pedagogų, o per vidurį – daugiausiai – yra gerų pedagogų. Taip turėtų būti. Kai taip nėra – bėda. Tėvai dažnai sako: darželyje svarbiausia – auklėtoja, o ne programa ir t.t. Pradinėje mokykloje tėvai sako tą patį. Bet taip pat yra visada, kai kalbame apie pedagogą! Pagalvokite, kokie dalykai mokykloje jums labiausiai patiko. Ir – garantuoju – dažniausiai tas patikimas bus tiesiogiai susijęs su žmogumi, kuris tą dalyką dėstė. Žmogumi, kuris turėjo ugnelę. Žavėjosi. Kalbėjo su įkvėpimu. Nuostabūs pedagogai yra neįkainojami. Geras pedagogas tą senovinę žalią lentą geba paversti interaktyviausia lenta pasaulyje, o tas, kuriam nereikėtų būti klasėje, ir su interaktyvia geba kartinti gyvenimus. Programa yra įrankis. Kuo tas įrankis tobulesnis, tuo geriau. Tik įsivaizduokite, ką gali daryti puikus pedagogas su puikia programa?! Arba interaktyvia lenta?!
Kita vertus, aš manau, kad po 10 metų technologijos dar labiau įsiskverbs į mokyklą. Taigi – reikia mokytis jomis naudotis. Prisimenu, kaip vienoje mokykloje kompiuteris klasėje buvo net nesujungtas – tiesiog stovėjo. Paprasčiausiai mokytoja bijojo jo. O gaila. Tik pagalvokite: panašios diskusijos kilo, kai prasidėjo knygų spausdinimas (nebereikėjo perrašyti) – daug kam be jokios abejonės atrodė, kad paties perskaityta knyga niekada nebus taip efektyvu kaip sėdėjimas ir Mokytojo klausymas. Mes visada bijome to, kas yra nauja, kas iš tiesų keičia mūsų per dešimtmečius (ar net šimtmečius) susiformavusius įpročius. Įsibėgėjome ir lekiame nesustodami pagalvoti, ar (te)bėra prasminga. Kartais koks nors keistuolis ar keistuolė ima kalbėti/steigia visokias „alternatyvias” mokyklas, bet mes, kaip sakant, žinome geriau, nes tai, ką mes žinome, yra laiko patikrinta 🙂
Mes, lietuviai, esame tradicijų mėgėjai. Todėl abejoju, ar po 10 metų nebebus suolų po vieną-du ir mokytojo klasės priekyje. Tikriausiai bus. Abejoju, kad bus įvykusi dalykų integracija – tik pažiūrėkite, kokiu sunkumu pirmasis integruotas vadovėlis skinasi sau kelią! Abejoju, kad dauguma mokytojų ims abejoti mokymosi mintinai nauda. Abejoju, kad įsileisime IT į klases (net jei ir netrūktų lėšų). Abejoju, kad mokysime vaikus užsienio kalbų (prisimenate, kokie vėjai ūžė, kai kalbėjome apie mokymąsi nuo antros klasės? Būtų mano valia, tai nuo pirmos klasės visi mokytųsi pirmą, o mokyklą baigtų kalbėdami bent jau dviem-trim užsienio kalbomis. Bent. Beje, patikęs A.Užkalnio įrašas šia tema).
Žodžiu, manau, kad mokykla Mortai lankant gimnaziją bus nelabai pakitusi nuo tada, kai aš ją lankiau. Kai pagalvoji, kaip per tą laiką bus pakitęs pasaulis (po paraliais, kaip jis pakitęs jau DABAR, o dabar tai TIKRAI labai mažai kas yra mokykloje pasikeitę nuo mano dienų), tai net nežinai, ką ir galvoti. Faktas vienas: kalbos apie švietimą ir jo kokybę nesiliaus. O tai jau yra gerai. Visa kita – pažiūrėsim po 10 metų. Bus visai įdomu, jei būsiu klydus. Nes šiaip esu labiau linkusi į optimizmą.
O šias mintis įkvėpė šie trumpi NYT interviu.