Šįvakar baigėm knygelę, kurią Vilhelmas gavo per savo gimimo dieną dovanų nuo Kristupo ir šeimynos (skaitėme mėnesį, bet „iškrito” savaitė, kai aš buvau Lietuvoje – tada vaikai su tėte skaitė „Pepę Ilgakojinę”, be to, penktadieniais ir šeštadieniais dabar vaikai klausosi pasakų įrašų (kadangi jie ilgi, o kitą dieną nereikia eiti į mokyklą/darželį)). Kiekvieną vakarą skaitydavome min 10 psl ir juos aptardavome.
Kodėl aptardavome? Na, Vilhelmui tai – viena pirmųjų „ilgų” knygų. Anksčiau dažniausiai skaitydavome kas vakarą po pasaką, todėl nereikėdavo prisiminti, ką skaitėme anksčiau. Be to, Vilhelmas mėgsta klausydamas pasakos nuklysti į svajų pasaulį: tai ima kalbinti Gertrūdą, tai juokinti Mortą. Iki šių metų tiesiog – kai jau per daug įsisiausdavo ir akivaizdžiai nebeklausydavo – tiesiog paprašydavome klausyti. Jis, žinoma, išpūtęs akis atsakydavo „Aš KLAUSAU”, bet iš tiesų…
Šiemet yra nauja taisyklė: Vilhelmas atpasakoja tai, ką išgirdęs. Žinoma, tai užima dvigubai daugiau laiko (ir net daugiau) kiekvieną vakarą, bet jis mokosi susikaupti ir iš tiesų klausyti(s). Iš pradžių jam nepatiko ta mintis: juk daug smagiau, kai mama fone skaito, o jis veikia tai, ką nori! Jei paklausdavau, ką skaičiau, tai maždaug pusė būdavo to, kas iš tiesų įvyko, o pusė – sukurta:) Žinoma, džiaugiuosi lakia sūnaus vaizduote. bet tam yra vakarai, kai pasakas kuriame…
Taigi. Puokiai — antra knyga, kurią Vilhelmas po vakarinio skaitymo atpasakodavo. Ir, žinote, ką? Gabrielius, kai grįžau iš Lietuvos (o man esant Lietuvoje Vilhelmui skaitė jis), pasakė, kad Vilhelmas puikiai ir klausosi, ir atpasakoja! Džiugu! Dar sugalvojome tokią sistemą: jei atpasakoja itin gerai (nebūtinai teksto atpasakojimo prasme: jei gerai interpretuoja, jei mąsto, jei užduoda klausimus ir pan.) – gauna saulytę. Kai surenka 10 saulyčių, važiuojame į parduotuvę ir – Vilhelmo dėka – vaikai gali išsirinkti po prizą:) Tarkim, jis pasako, kad už savo saulytes nori maišiuko guminukų – taigi visi gali išsirinkti po maišiuką guminukų:) Juokingiausia, kad tai labai sumotyvavo Mortulę: kai Vilhelmas pasakoja, ji antrina jam iš visos širdies!
O knygelė? Knygelė iš tiesų puikiai tiko abiems vaikams. Nors, žinoma, ją daug geriau suprato/įsigilino Vilhelmas. Turiu pasakyti, kad buvo nemažai žodžių, kuriuos reikėjo išmokti. Pirmasis – sauna. Mat mes sakome „pirtis”. Na, ir šiaip. Knygos kalba turtinga, tačiau neįprasta vaikams, ypač ikimokyklinio amžiaus vaikams. O mes niekada neskaitome šiaip sau: jei įtariu, kad vaikas kurio nors žodžio nesupranta, iš kaarto klausiu: O ką reiškia …. žodis? Abu aiškinamės. Morta visada sako: AŠ ŽINAU 😀 O kai paklausiu, ką, tai sako: TU PASAKYK!
Ir dar turiu pasakyti, kad iliustracijos…pasakiškos! Pati svaigau skaitydama. Be to, labai aiškios, konkrečios, iliustruojančios būtent tekstą. Vakar vaikai gal pusvalandį manęs klausinėjo, kokios pavasarinės gėlės nupieštos paveikslėliuose, kurias uostė puokiai: žibuokles ir snieguoles patys pažino, o štai krokus, šalpusnius teko parodyti, aptarti; kalbėjom, ar tos gėlės panašios, kaip skiriasi ir t.t. ir pan – išėjau iš kambario jau prieš 22val – gerą valandą vėliau, nei įprastai.
Manau, kad tai, jog knygą parašė estas ir apie artimą mums gamtą, padarė tą knygą labai suprantamą lietuviams: vaikai vis lygino vaizdus knygelėje su bočiaus ir babos sodyba:) Žodžiu, knyga artima ir kultūriškai.
Bet kuriuo atveju knygą labai rekomenduoju: patirsite malonių akimirkų ir jūs, ir vaikas, ir abu kartu:) Be to, knyga pripažinta ir reikšmingiausiu bei meniškiausiu metų vertimu vaikams, tai bent jau žinosite, kad skaitote knygą be lietuvių kalbos klaidų!