Grįžti į blogą
rugpjūčio 16

Namų darbai pradinukams? Ne. Dar ir dar kartą NE.

Karalienės Mortos mokykloje neužduodame pradinių klasių mokiniams namų darbų. Patikėkite, net rašyti apie tai nėra lengva.

Kodėl?

a) Tėvų spaudimas. Kai kurie tėvai paprastai ir aiškiai pasakė, kad tai (jog nėra namų darbų) - "demagogija",  nes "kaimynų vaikas jau du sąsiuvinius pratybų padarė ir, vadinasi, jūs tikrai ne tokie geri akademiškai, kaip X mokykla, kur užduoda NORMALIAI namų darbų". Ir dar pasakė, kad "mes išeisime, nes tokių eksperimentų su mūsų vaiku tikrai nereikia". Ir tai - ne vienas atvejis. Ne du. Ne trys. Tėvų spaudimas yra didžiulis. Nes tai kaimynų, tai draugų, tai bendradarbių vaikas daro tikrai daugiau, geriau, labiau...(įsirašykite, ką norėtumėte).

Kartais atrodo, kad mokyklos gerumas Lietuvoje tiesiogiai koreliuoja su užduodamų namų darbų kiekiu - kuo daugiau vaikas dirba ir kuo ilgiau kankinasi, tuo rimtesnė mokykla. (Kas, mano nuomone, yra visiška nesąmonė!)

b) Mokytojų baimės. Nors į Karalienės Mortos mokyklą ateina mokytojai, kurie tiki kitokio ugdymo galia, kurie supranta ir tiki, kad pradinėse klasėse namų darbų nereikia, jie, pamatę, kad vaikui nesiseka puikiai, išsigąsta. Ir tai yra normalu: juk jie patys nesimokė tokioje mokykloje, jų draugai nesimokė, praktikos jie neatliko. Net tie, kurie turi pedagoginio darbo patirties, atėję dirbti į mokyklą, kurioje nėra namų darbų, patiria nerimą. Vaikais jie pasitiki. Dažniausiai trūksta pasitikėjimo savimi, kurį dar, kaip sakant, silpnina žr punktą (a). Tačiau tikiu, kad čia svarbiausias - šeimos ir mokyklos supratimas, kad - taip, kaip skindami obuolį anksčiau jo neprisirpinsime - taip ir spausdami vaiką daugiau iš jo neišspausime. Pradinėse klasėse vaikas "sirpsta", jis dar tik mokosi mokytis. Taip, dedami pagrindai, ir žinios yra labai svarbu, bet daug kas vyksta šuoliais, ir viskas yra nepaprastai susiję su tuo, apie ką, pavyzdžiui, su vaiku yra kalbama namuose. Ir ar vaikui skaitoma. Ar skaito jis pats.

c) Tėvai arba už vaikus atlieka namų darbus, arba atlieka juos kartu su jais. Nors kartoju begalę kartų, kad tėvai pradinę mokyklą baigė ir kartoti kurso jiems nereikėtų, vis dėlto jie niekaip neatsispiria pagundai pirkti užduotėlių sąsiuvinius ir užduotis atlikti su vaikais. Suprantu, kai tai yra projektas, kurio tikslas - šeimos būtis drauge (drauge prisiminti, drauge pristatyti, drauge pasidžiaugti ir pan.), bet jeigu užduotis skirta vaikui, tai ją turėtų atlikti...siurprizas...VAIKAS!

d) Korepetitoriai. Čia jau gal išvis nieko nesakysiu, nes kai antroje klasėje "trūksta žinių" ir "reikia pasispausti", tai asmeniškai aš neturiu komentarų. Suprantu, kad esame šiek tiek išprotėję dėl reitingų, egzaminų ir jų rezultatų, bet ANTROJE KLASĖJE?! TIKRAI?!?! Ar jūs, žmonės, juokaujate?! Tiems vaikiukams yra septyneri-aštuoneri metai. Net pagal Piaget jie dar ne visai šiame pasaulyje gyvena, jei jau mano ar kitų mokslininkų (na, gyvų) nuomonė nėra svarbi!

Harris Cooper  ketvirtį amžiaus - 25 METUS - studijavo ir analizavo namų darbus (suprantu, kad jūs (arba jūsų kaimynė, kuri yra lankiusi mokyklą arba bendradarbė, kuri turi du vaikus pradinėje mokykloje ir  irgi supranta realiai tai daugiausiai ir geriausiai) suprantate daug daugiau apie namų darbus, nes juos esate darę, na, bet gal tačiau paklausykime ir jo?!) ir jo išvada viena: NAMŲ DARBAI KENKIA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIAMS.

Savo knygoje The Battle over Homework: Common Ground for Administrators, Teachers, and Parents namų darbų ekspertas aprašo ryšį tarp klasės ir namų darbų poveikio vaikams. Pasirodo, gimnazijoje namų darbai yra būtini, nes nauda tikrai didelė. Pagrindinėje mokykloje nauda mažėja, o pradinėje mokykloje nėra jokios naudos. J-O-K-I-O-S. Profesorė E.Kralovec iš Arizonos universiteto jam pritaria, kaip, beje, ir tikrai daug kitų mokslininkų.

Tad kodėl nereiki pradinių klasių mokiniams namų darbų?

Yra ne viena priežastis:

1. Namų darbai formuoja neigiamą požiūrį į mokyklą. Mokyklą pradedantys vaikai turi daug metų - dauuuuuug - mokyklos prieš akis, tad paskutinis dalykas, ką turėtų norėti padaryti mokytoja(s), yra formuoti neigiamą vaiko požiūrį į mokyklą (arba prisidėti prie jo formavimo). Pradinėje mokykloje mokytis turi būti smagu. Taip. Sma-gu. Ir tai nėra "demagogija". Taip turėtų būti. Pradinėje mokykloje vaikai mokosi mokytis. Man vis dar siaubą kelia tas tyrimas (dabar neprisimenu, kuris universitetas jį atliko), kad 90%+ Lietuvoje darželinukų nori eiti į mokyklą, tačiau 90%+ NEnori į ją grįžti po pirmos klasės. Kas per tuos vienerius metus yra padaroma vaikams?! Ką tu turi padaryti, kad per mažiau, nei devynis mėnesius, užmuštum vaiko norą mokytis?! Pasirodo, namų darbai - vienas puikių būdų tą norą užmušti.

2. Per anksti užduoti namų darbai kenkia santykiams. Nors namų darbai yra skirti tam, kad sustiprintų vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį ir įtrauktų tėvus į vaikų ugdymo(si) procesą, tačiau su pradinių klasių mokiniais dažnai pasiekiamas efektas yra priešingas, nei tikimasi. Visų pirma, tokio amžiaus vaikams dažniausiai reikia priminti apie namų darbus. Po ilgos dienos mokykloje (ir dažnai nelengvos!) vaikai mažiausiai nori girdėti apie papildomus darbus (ypač, jei labiau traukia į lovą, o ne prie stalo). Taigi dažniausiai tai virsta kova, kuri tęsiasi iki tada, kai jau namų darbai YRA naudingi vaikui.

3. Namų darbai iškreipia atsakomybės supratimą. Tie, kurie yra UŽ namų darbus, teigia, kad namų darbai ugdo vaikų atsakomybę, tačiau tyrimai rodo, kad ugdo atsakomybę tik vyresniame amžiuje. Tol, kol tėvai turi priminti (ir ypač jei priminti reikia kiekvieną vakarą), jokia atsakomybė nėra ugdoma.

4. Namų darbai atima iš vaikų vaikystę. Pavyzdžiui, straipsnis The Tyranny of Homework: 20 Reasons Why You Shouldn’t Assign Homework Over The Holidays aiškiai įvardina, kad vaikai per mažai juda. Vakarai ir savaitgaliai turi būti skirti aktyvioms veikloms: žaidimams kieme, sportuojant su draugais, tėvais ir pan. Ir tėvai, ir mokykla turėtų skatinti aktyvias veiklas, kurios yra būtinos pradinių klasių mokiniams, kurie ir taip labai daug laiko praleidžia sėdėdami.

5. Vaikai turi į mokyklą ateiti pasiilsėję, kad galėtų būti produktyvūs/kad galėtų mokytis. Pradinių klasių mokiniai dažnai lanko ne vieną užklasinės veiklos užsiėmimą, leidžia laiką popamokinės veiklos grupėje. Taigi, darbą baigia dažnai net vėliau, nei jų tėvai! Tad įsivaizduokite: po tokios sunkios dienos jūs vaikui pasakote, kad jam reikėtų dar...padirbėti! Pradinių klasių mokiniui vidutiniškai reikia 10 valandų miego. Kad jis galėtų aktyviai dalyvauti pamokose, susikaupti, būtina, kad jis būtų pasiilsėjęs.

Aišku, nereikia pulti į kitą kraštutinumą.

Buvo šeimų, kurioms pasakėme, kad pas mus nėra namų darbų, tačiau išgirdę, kad kasdien reikia bent 20min skaityti (ir už tai, kad vaikas skaitytų, YRA atsakingi tėvai) ir kad būtina su vaiku kalbėti mokykloje nagrinėjama tema ir kad sveikintina, jei tėvai ateis pasidalinti/pristatyti projekto, kuris praturtintų temą, kai kurie tėvai sakė: tai juk namų darbai!  :)

Na, tai yra ne namų darbai, o DARBAS SU VAIKU, kuris yra būtinas, jei norime, kad jo patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga. Pradinėje mokykloje yra gyvybiškai būtina, kad tėvai dirbtų drauge su mokytoju. Ar smagi žinia? Na, nelabai, nes juk taip norėtųsi, kad viską padarytų mokykla!

Tad ką reikėtų daryti, kad patirtis pradinėje mokykloje būtų sėkminga? Alternatyvų namų darbams yra tikrai ne viena!

1. Skaitykite. Pradinėje mokykloje skaitymas yra daug, daug, daug kartų efektyvesnis, nei namų darbai. Tegul vaikas skaito tai, kas jam yra įdomu. Padėkite jam rasti literatūrą, kuri bus įdomi. Tegul vaikas skaito savarankiškai ir skaitykite jam (rekomenduojama vaikui skaityti iki šeštos klasės). Jeigu jums sunku išrinkti vaikui, ką skaityti, paprašykite, kad padėtų mokytoja(s) - taip bus daug prasmingiau praleistas laikas su mokytoja, nei aptariant namų darbus! Žinoma, galvojimas apie tai, kaip sudominti vaiką, ką jam duoti skaityti, užima daugiau laiko, nei tiesiog visiems vienodų namų darbų davimas, tačiau vaisiai skaitymo yra dauuuug saldesni.

2. Atsakomybės mokykite duodami namų ruošos darbų. Atsakomybę ugdo atsikėlimas laiku (ir atėjimas laiku!) į mokyklą, lovos klojimas, šiukšlių išnešimas, pasirūpinimas augintiniu ir t.t. Klasėje atsakomybę ugdo kėdės pristūmimas/pakėlimas, rūšiavimas, daiktų su(si)rinkimas einant namo, taisyklių laikymasis ir pan.

3. Kalbėkite ir mokykite vaikus, kad jie visą laiką yra mokiniai, t.y. žmogus mokosi visą gyvenimą. Kai vaikas supranta, kad jis mokosi visą laiką, visą gyvenimą, tai namų darbų atlikimas tam, kad dar daugiau išmoktų, tampa savaime suprantamu. Tačiau tas procesas, tas supratimas, kad mokytis yra be galo svarbu, kad tai yra nenutrūkstantis procesas, turi įvykti pradinėje mokykloje.

Pasidalinsiu viena istorija. Jau dabar prieš keletą metų pakviečiau į pokalbį merginą, kuri norėjo dirbti pas mus pradinių klasių mokytoja. Baigusi pradinių klasių pedagogiką. Aš jai sakau: "Pas mus reikia daug mokytis, domėtis, skaityti. Ar Jūs tam pasiruošusi? Ar mokysitės visą gyvenimą? Nuolat?". Mergina nuščiuvo. Žiūri į mane. Galų gale sako: "Bet juk aš jau baigiau mokslus!". Kalbėjome daugiau, tačiau supratau, kad ji mano, jog jau TAŠKAS, ji jau IŠMOKO.

Žinoma, ji nedirba KMM. Bet dirba kitoje mokykloje. Ir aš vis dar dažnai pagalvoju, kad vat yra mokytoja (labai jauna mokytoja!), kuri visiškai netiki mokymosi visą gyvenimą idėja. O jei ji netiki pati, tai ar gali įtikinti kitus?! Vaikus?! Tėvus?! Juk ji kalba apie žinias kaip apie duotybę ir baigtybę. Aš netikiu, kad tol, kol ji pati tuo netiki, ji gali įtikinti kitus. Galų gale, ji man labai aiškiai keletą kartų pakartojo, kad ji "jau mokslus baigė ir visas knygas perskaitė".

5. Eikit į muziejus. Kalbėkite. Diskutuokite. Žiūrėkite edukacines laidas drauge. Aš visada kaifuoju, kai išgirstu, kad tėvai praplėtė vaiko akiratį. Na, pavyzdžiui, vaikas mokosi apie smegenis, tai jie į klasę pakvietė pažįstamą neurochirurgą diskusijai. Arba skaitė apie tai knygą. Nuėjo į parodą. Ieškojo Youtube informacijos.

Galimybių yra tuntai. Reikia tiesiog truputį kūrybiškumo. Ir jokiu būdu nereikia pulti į kraštutinumus: vaikui žalingas ir begalinis užduotėlių darymas, ir mintis, kad viskas (diskusijos, analizė, tobulėjimas) turi vykti TIK mokykloje. Tėvai ir mokykla esame partneriai. Mes DRAUGE esame atsakingi. Nemažai mokslinių tyrimų sako, kad didesnė atsakomybės dalis gula ant tėvų pečių - pavyzdžiui, tai, kiek tėvų namuose yra knygų, tiesiogiai koreliuoja su vaiko pasiekimais. (Aišku, vien nupirkti daug knygų neužtenka! :))

Taigi ugdykime vaikus, prisiimkime atsakomybę kartu. Nes kiekvienas vaikas yra MŪSŲ atsakomybė. Ir MES GALIME.

Daugiau straipsnių lietuvių kalba:

1) Kai jau pradeda ruošti namų darbus, perskaitykite šį straipsnį.

2) Kodėl svarbu teminės išvykos?

3) O jeigu vis dėlto yra namų darbai? Ar reikia vaikui padėti (ir kiek)?

4) Namų darbai - vaiko pareiga.

Įrašą įkvėpęs straipsnis.