Turiu prisipažinti, antraštę pasiskolinau iš p.Rasos Juknevičienės. Kadangi dar iš aktyvaus tinklaraščio rašymo laikų bendrauju su tinklaraštininkais, jau buvau paskatinta parašyti panašaus turinio įrašą, bet iki tol, kol neperskaičiau 15min.lt straipsnio komentaruose linkėjimo atsipūsti, kuris buvo skirtas man kaip įsivaizduojamai straipsnio autorei (atsiprašau tikrojo autoriaus), pagalvojau, kad noriu viešai išsakyti savo poziciją. Kadangi turiu galimybę rašyti, o ir apskritai nevengiu savo vardo ir pavardės ties tuo, kuo tikiu, tebūnie šis įrašas – mano pozicija.
Namuose jau pasveikinau G su gimimo diena. Nieko sau gimtadienis, ar ne?! Kita vertus, kai turi daug darbų, neturi laiko galvoti apie tai, kas vyksta aplink. Tiesiog dirbi, darai, kuo tiki, ir tiek.
Kai mes susipažinome, studijavau VU norvegų kalbą, o Gabrielius baiginėjo mokyklą.
Pirmagimio sulaukėme, kai vienam mūsų – Gabrieliui – dar nebuvo 20ies. Anksti? Anksti! Aš pati dabar žiūriu į 23 metų – tiek buvo man – pažįstamas merginas ir galvoju, kad mes buvome labai jauni. Ar tokie jautėmės? Tikrai ne! Ar dabar atrodo, kad reikėjo palaukti? Dieve mano, kas nori turėti kūdikį vystykluose, kai turi fantastišką beveik 13metį? Kadangi Gabrieliaus tėtė irgi buvo toks pat jaunas, kai sulaukė Gabrieliaus, mūsų vaikai turi jauną senelį, kuris vandens parke au anūkais nė nemirktelėjęs (na, gal tik truputėlį mirktelėjęs:)) čiuožia visais atrakcionais. Kiekvienam savo:)
Aš, sutikusi Gabrielių, atsisakiau savo užmojų važiuoti studijuoti į JAV. Ne tik užmojų – aš tiesiog neišvažiavau. Kodėl? Nes jis buvo ypatingas. Be galo protingas. Įdomus. Buvau prisiekusi, kad niekada gyvenime nekursiu šeimos su lietuviu, nes jie yra mužikai: nepagarbiai elgiasi su moterimis, įsivaizduoja, kad jie gali ‘leisti’ arba ‘neleisti’ jai dirbti, studijuoti ir pan. Po gyvenimo JAV, Švedijoje ir Norvegijoje, patikėkite, aš absoliučiai nemačiau savęs čia, Lietuvoje. Mačiau save diskutuojančią iki paryčių moksliniuose rateliuose ir keičiančią pasaulį, o ne sauskelnes. Galų gale žinojau, kad TEN turėsiu vyrą, kuris keis sauskelnes drauge, ir vaikas papildys mūsų ABIEJŲ gyvenimą. Tokia – ambicinga ir be galo kategoriška – sutikau jį.
Įdomiausia buvo tai, kad jis be galo domėjosi politika ir tikėjo, kad galima daug ką pakeisti. Tuo metu aš visiškai nesidomėjau politika ir sakiau, kad ten viskas yra nesąmonė. Aš, kaip sakant, eisiu į verslą ir į mokslą, kur viskas normaliai, o ne prasidėsiu su tomis nesąmonėmis.
Taip prasidėjo mūsų diskusijos iki ketvirtos valandos ryto. Iki baisiausių kibirkščių. Prisimenu, kaip draugai sakydavo, kad esame nesveiki, jog kalbame tokiomis temomis, tiek laiko ir taip įnirtingai – net susiimdami. Taip aš pradėjau domėtis politika.
Žinoma, nemažą vaidmenį suvaidino ir tai, kad Gabrieliaus šeimoje visi visada kalba apie politiką. Per Kūčias. Kalėdas. Velykas. Žolinę. 80metį. Tiesiog kitaip nebūna. Ir ši kelionė man tęsiasi jau 15 metų. Šiandien aš net neįsivaizduoju, kaip galėjau nesidomėti politika. Vien kiek knygų perskaityta! Todėl – kai girdžiu sakant, kad jis yra politikos naujokas – nenoriu net pradėti ginčytis. Jis net ir prieš 15 metų jau buvo pabuvęs. Ką jūs darėte, kai jums buvo šešeri vasario šešioliktą? Aš ryškiai skaičiau kokią nors knygą nieko nenutuokdama apie vasario 16. Gabrielius suorganizavo savo kiemo draugus, visi pripiešė trispalvių ir primėtė į pašto dėžutes. Beat that.
Kai gimė vaikai, mes su juo keitėmės juos augindami. Tuomet motinystės/tėvystės atostogos truko vienerius metus. Mes su trim vaikais jas pasidalinome. Ir niekada nesustojome: mokėmės, dirbome, auginome vaikus. Nei jis, nei aš nemetėme nei mokslų (net akademinių atostogų neėmėme!), nei darbų, patys kabinomės į gyvenimą, nes tėvams nelabai patiko, kad mes tokie jauni sukūrėme šeimą ir dar vaikų susilaukėme.
Mano tėvams apskritai mūsų bendro gyvenimo pradžia buvo šokas, nes aš juk visą laiką sakiau, kad jau aš tai tikrai be dr. prie savo vardo nesituoksiu! Žodžiu jiems, nabagams, viskas apsivertė, nes įvyko tai, ko tikrai nesitikėjo. Kadangi mudu esame savo šeimose vyriausi, mūsų pačių tėvai buvo tuomet dar jauni, visi dirbo, tad ten toks dalykas kaip močiutė/senelis pažiūrės irgi nelabai buvo įmanomas. Sukomės kaip galėjome. Dažniausiai mokėmės naktimis. Ir aš vis pagalvodavau, kad Gabrielius yra tas skandinavas, su kuriuo aš ir galvojau auginti vaikus. Nes mes viską darėme KARTU.
G yra be proto sąžiningas. Teisingas. Esame sukryžiavę ietis dėl to, kad aš sakydavau, jog reikia artimą besąlygiškai ginti, o jis sakydavo, kad galima besąlygiškai mylėti, bet ne ginti. Jaunas? Nesuprantu, kodėl tai blogai?! Radvilė Morkūnaitė, kai buvo išrinkta į EP, buvo 25 metų. Prisimenu, tada ir man antakis kilstelėjo. Ir ką? Blogai? Ne! Dėl kai kurių dabartinių EP narių galima būtų numirti iš gėdos, bet ji – tikrai ne tas žmogus. Jauniausia EP – Amelia Andersdotter – buvo išrinkta 22 metų. Ir, kaip matote, ne nosį krapšto. Ir dar. Konservatyviojoje Austrijoje paskirtas jauniausias šalies istorijoje užsienio reikalų ministras – Sebastianas Kurzas. Galiausiai Darius Kuolys tapo švietimo ministru būdamas 28 metų. Taigi amžius – nepakankamai svarus argumentas.
Be patirties? Apie tai jau rašiau. Ir dar rašydama pradžioje galvojau, kad jis neturi šlykščių komentarų patirties. Bet tada prisiminiau jo senelį. Nežinau, kaip jums, bet man baisesnė patirtis yra kai rašo bjaurastis apie man artimą žmogų. Kažkaip kai rašo apie mane, dzin. Supranti, kodėl tu erzini. Bet kai rašo apie artimą, nėra lengva. Aš manau, kad ta patirtis, kai tavo artimą nuolat juodina, odą padaro net ne krokodilo, o dinozauro odos tvirtumo. Nes tu turi tiesiog tą storą odą užsiauginti. Ir tą odą G auginosi nuo darželio laikų. Mažai mūsų gali tuo pasigirti. Todėl jis puikiai žinojo ir žino, kur eina ir kas laukia.
Galbūt niekam neįdomu, kad jis peršoko klasę, nes buvo daugiau gebantis; kad jam šiuolaikinės technologijos – ne tik gerai suprantamos, bet ir darbo įrankis; kad jis kalba anglų, prancūzų, rusų ir lenkų kalbomis; kad jis dirbo Prezidentūros protokolo skyriuje, kai Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo V.Adamkus; kad jis įveikė atranką ir dalyvavo prestižinėje JAV perspektyviausių jaunųjų pasaulio lyderių programoje; kad jis dirbo Briuselyje, Lietuvos ambasadoje; kad jis dirbo A.Kubiliaus Vyriausybėje (dėl to grįžome anksčiau iš Briuselio, nei turėjome); kad jis be galo daug kuo domisi ir, diskutuodami, turite būti neblogai pasikaustę.
Galų gale jis puikiai supranta ir verslą, nes ne tik ėjo drauge su manimi klausydamas apie visas neprotingas higienos normas ir per naktų naktis sėdėjo prie verslo plano ir skaičių, bet ir susipažinome su daug verslo pasaulio žmonių, kurie įkvepia, nes tai yra naują Lietuvą kuriantys žmonės, kurie, įgiję išsilavinimą geriausiuose pasaulio universitetuose, atlikę praktiką (o gal net ir dirbę) globaliose įmonėse, grįžta į Lietuvą ir jau parsiveža tą – teisingą – požiūrį į darbą ir pan. Nesakau, kad tokių nėra ir čia, Lietuvoje. Yra. Bet ta patirtis, galvą guldau, yra naudinga.
Aš net bijau pagalvoti, kur šiandien būčiau, jei nuo 12 metų nebūčiau leidusi vasarų Švedijoje, o vėliau ir JAV. O dar metai mokslų Norvegijoje. Ir tada beveik ketveri gyvenimo metai Belgijoje. Tos patirtys yra aukso vertės. Nes jos praplečia akiratį, praturtina pasaulį.
Tad aš asmeniškai palaikau Gabrielių ne tik dėl to, kad esu jo žmona. Aš jį palaikau, nes jis yra vertas atstovauti Lietuvą ir intelektualine, ir vertybine, ir kultūrine, ir net istorine prasmėmis. Jums spręsti, ką manote jūs. Bet aš žinau viena. Jis niekada nenuvylė Lietuvos. Ir niekada jos nenuvils. Su gimimo diena, dear!