Susižiūrėjome, kad esu atsakiusi į kai kuriuos klausimus, tačiau dar jų nepublikavusi. Taigi šią savaitę pasistengsiu sudėti visus įrašus, kurie buvo daryti, bet nepublikuoti. Čia, kaip sakant, grąžink visas skolas iki Kalėdų:) nuotaikos vedina. Pažiūrėjus šį įrašą net šiurpuliukai nugara perbėgo, nes kaip tik šįryt ėjau pro vietą, kur buvo filmuota. Šiandien taip neapsirengčiau:)

Šįkart – apie lietuvių kalbos mokymą(si). Tuo pačiu noriu pasidžiaugti – lietuvių kalbos bus galima mokytis kaip užsienio kalbos! Kodėl tuo džiaugiuosi? Todėl, kad, pavyzdžiui, JAV gyvenančių šeimų vaikai lietuvių kalbos nelabai norėdavo mokytis, nes negaudavo už ją kreditų (įsivaizduokite: jūs jau trečia karta, namuose visi kalba angliškai, ateina laikas rinktis, tarkim, antrą užsienio kalbą. Jūsų tėtės šaknys – Lietuvoje. Mamos – Italijoje. Už italų kalbos mokymą(si) gaunate kreditų, o už lietuvių – ne. Kurią kalbą būtumėte labiau motyvuotas mokytis?!). Manau, kad dabar tai bus tam tikra išorinė motyvacija, kuri paskatins vidinę motyvaciją ir vaikai, kurie turi lietuviškas šaknis, mokysis lietuvių kalbos. O gal net susigundys atvažiuoti į Lietuvą? Dirbti čia? Bet kuriuo atveju, man smagu, kad bus tokia galimybė, nes tikiu, kad kuo daugiau galimybių, tuo geriau.

Mūsų trys vaikai yra dvikalbiai, mažoji jau pradėjo mokytis pirmosios užsienio kalbos. Kai gyvenome Belgijoje, nebuvo lengva, nes lietuvių kalbos mokėsi tik namuose. Kita vertus, aš labai džiaugiuosi, kad vaikai turėjo tokią galimybę. Žinoma, nuomonių yra visokių, tačiau vis dėlto yra vis daugiau tyrimų, įrodančių, kad kalbų mokymasis ne kenkia, o padeda. Štai, pavydžiui, šis straipsnis apie mokyklą. Ar mes esame Lietuvoje pasiruošę tokioms mokykloms? Karalienės Mortos mokykloje jau priešmokyklinėje klasėje vaikai kasdien (!) mokosi (imersijos metodu) anglų kalbos. Nuo antros klasės vaikai pasirenka antrą užsienio kalbą – ispanų arba prancūzų. Estijoje yra dvikalbių mokyklų (rusų ir estų kalbomis, nes norima, kad rusakalbių šeimų vaikai išmoktų ir estų kalbos bei taip integruotųsi į Estiją), teko kalbėti su vienu projekto iniciatorių, kuris džiaugėsi sėkme. Žodžiu, galimybių yra labai daug. Ar mes esame joms atviri?