Šiandien – atsakymas į liūdną mamos Ingridos laišką. Kodėl liūdnas? Todėl, kad mama (tėvai?) viską daro teisingai (ir psichologė tą patvirtino!), tačiau jiems svyra rankos: ne(be)pasitiki savimi, savo tėvyste. Mano manymu, vien tai, kad jie ieško išeičių ir pagalbos, jau rodo, kad nėra pagrindo nepasitikėti savo tėvyste/motinyste. Ir apskritai. Judrus, impulsyvus pradinukas, na, nėra lengva, bet ir ne pasaulio pabaiga. Bendruomenė turėtų daugiau galvoti apie tai, kaip padaryti, kad bendruomenėje būtų gera visiems, o ne ruoštis rinkti parašus, kad toks vaikas būtų išmestas. Aš puikiai suprantu, kad kiti tėvai nenori, jog kentėtų jų vaikai. Bet ar jie yra įsitikinę, kad rytoj neatsidurs kitoje stalo pusėje?! Ar ne geriau yra ieškoti sprendimų?! Pati esu ne kartą susidūrusi su tokia situacija, ir man kaskart būna siaubingai liūdna – vien šiemet man atsiuntė tinklaraščio skaitytojai du ir viena VS darbuotoja vieną tokios situacijos aprašymą, kai vaikas buvo išmestas, nes jis nebuvo patogus. Viena vertus, supranti ir vienus, ir kitus. Kita vertus, mūsų visuomenė yra dar emociškai nebrandi ir linkusi į emocinį smurtą. Tad manau, kad šis įrašas – itin aktualus Lietuvoje kasmet vykstančios SAVAITĖ BE PATYČIŲ akcijos fone.

P.S. Labai atsiprašau už nekokybišką garsą – prieš filmavimą sugedo laidas, ir mes nepastebėjome, o perfilmuoti nebebuvo, kada.

I dalis

II dalis

III dalis