Agresyvus vaiko elgesys

Parašyta 2016 Gruodžio 22 d.

I dalis

Konfliktai mokykloje ir namuose

James Lehman, MSW

Ar jums atrodo, kad jūsų vaikas nuolat įsivelia į konfliktus? Bandėte su juo kalbėtis, bet agresyvus elgesys nesustoja – jis vis mušasi su kitais vaikais namuose iki su(si)žalojimo, susistumdo autobuse ir kumščiuojasi mokykloje?

I-ojoje iš dviejų šio straipsnio apie agresyvų elgesį dalių James Lehman paaiškina, kodėl vaikai leidžiasi į konfliktus ir pasakoja, kokios yra 3 pagrindinės konfliktų rūšys, kurias jums, kaip tėvams, reikia žinoti.

Klausimas “kodėl” neveda prie elgesio pasikeitimo, bet klausimas “ką tu nori tuo pasiekti” veda...

Kodėl konfliktai ir tarp berniukų, ir tarp mergaičių šiomis dienomis kyla vis dažniau? Dar svarbiau – kodėl kyla tiek daug vaikų elgesio problemų? Tai nėra tik konfliktai: vaikams dažnai būna sunku pagarbiai elgtis ir paklusti taisyklėms, gyventi pagal tėvų nustatytą rutiną, vykdyti nesudėtingus nurodymus ir užduotis. Rodos, kiekviename pamatuojamo elgesio lygyje vaikai vis labiau ir labiau atsilieka.

Iš patirties galiu pasakyti, kad visas išvardintas elgesys yra didesnės problemos dalis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikai neturi problemų sprendimo įgūdžių, kurių reikia norint išvengti muštynių ir konfliktų. Vietoje to, jie įgyja neefektyvių “susitaikymo” (angl. coping) įgūdžių. Jei jūsų vaikas mušasi, jūs galite jausti susierzinimą ir nežinoti, kaip su tokiu elgesiu susitvarkyti. Dažnai tėvai pradeda panikuoti, kai pamato, kad jų vaiko elgesys blogėja. Jie reaguoja naudodami tas pačias, praeityje jau naudotas, priemones, tik jas naudoja griežčiau, garsiau ar taikydami nemalonesnes pasekmes. Problema yra ta, kad jeigu jūsų vaiko neveikia jūsų tėvystės metodai, tai griežtumas vargu ar kažką pakeis. Mano nuomone, nereikia tų pačių metodų naudoti intensyviau, bet reiktų naudoti intensyvesnius metodus.

Kaip vaikai tampa mušeikomis

Ar kai kurie vaikai yra labiau linkę į muštynes ir susistumdymus nei kiti? Galbūt. Daugeliui vaikų sunku spręsti socialinius sunkumus ir tai dažnai veda į agresyvaus elgesio apraiškas. Socialiniai sunkumai gali būti patys įvairiausi: išmokti pasirūpinti maistu kai esi alkanas, dalintis žaislais, tinkamai reaguoti, kai suaugusysis pasako “ne”, nevartoti narkotikų, kai draugai pradeda vartoti, nesileisti į nesaugius lytinius santykius. Dauguma vaikų išmoksta susidoroti su šiais sunkumais bręsdami. Vis dėl to,

kai kurie vaikai augdami būna nukreipę dėmesį kitur, gal dėl mokymosi sutrikimo ar kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju jie neįgyja problemų sprendimo gebėjimų, kurių jiems reikia tuo gyvenimo momentu. Tai yra vaikai, kurie dažnai naudoja smurtą ir agresiją – verbalinis smurtas, patyčios ir muštynės yra tai, kuo jie pakeičia problemų sprendimo būdus, kuriuos jau turėjo būti išmokę (bet neišmoko) tuo metu.

Kartais mes patys nukreipiame vaiko gebėjimų vystymasį neteisinga linkme, išmokydami išsisukinėti ir kaltinti kitus. Kai tėvai klausia vaiko “Tomi, kodėl mušei savo mažąjį broliuką?”, jie ne tik prašo Tomio pasiteisinti, bet jei jis to nepadarys, jie jam pagelbės: “Galbūt buvai piktas?”. Klausimas “Kodėl?” visada nurodo, kad norime pasiteisinimo arba priežasties, bet iš tikrųjų juk norime sužinoti, ką vaikas tokiu elgesiu norėjo pasiekti. Taigi tinkamesnis klausimas būtų “Ką norėjai pasiekti, kai trenkei broliui?”, nes taip sužinosime konflikto faktus. Kodėl Tomis padarė tai, ką padarė nėra taip svarbu kaip tai, ką jis norėjo pasiekti.

Neklauskite “Kodėl?”, klauskite “Ką norėjai tuo pasiekti?”

Klausimas “Kodėl” neveda prie elgesio pokyčio, o klausimas “Ką norėjai tuo pasiekti?” veda, nes kai vaikas pasakoja jums, ką bandė pasiekti savo poelgiu, atsiranda terpė jums pasakyti, ką jis galėtų daryti kitaip kitąsyk. Jeigu būsime nepasiruošę ir neatsargūs, kai vaikams sueis penkeri ar šešeri metai, jau būsime juos išmokę išsisukinėti ir ieškoti pateisinimų savo netinkamam elgesiui. Jei esate pakankamai brandus, klauskite: “Ką kitąkart galėtum padaryti kitaip, kad, nemušdamas brolio, pasiektum tai, ko nori?”. Jaunesniems vaikams gali būti sunku tai suvokti ar sugalvoti kitų būdų, todėl pabūkite jų gidu ir patarkite: “Gali nueiti į savo kambarį; gali pasitraukti į šoną”; gali ateiti prie manęs ir pasakyti, kad tau reikia šiek tiek laiko pabūti vienam”.

Daugybė profesionalų mano, kad klausimas “Kodėl” yra svarbus. Jie mano, kad jeigu vaikas žino, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, jis savo jausmus supras geriau, o jei geriau supras savo jausmus, nebus agresyvus. Savo patirtimi negaliu to patvirtinti. Nei vaikai, nei suaugusieji, supratę savo jausmus, nepakeičia savo elgesio. Tiesą sakant, būna atvirkščiai. Vaikai negali jausmų supratimu pasiekti geresnio elgesio, bet gali dėl savo geresnio elgesio pasijausti geriau. Turėtume akcentuoti tai, koks elgesys buvo ir koks jis turėtų būti.

Trys konfliktų rūšys

Kai galvojame apie konfliktą, dažniausiai įsivaizduojame du piktus žmones, besiruošiančius muštis. Tiesa, vis dėl to, yra ta, kad vaikai konfliktuoja daugybe būdų ir dėl skirtingų priežasčių.

1. Prieštaravimo ir nepaklūsimo konfliktai: viena iš konflikto rūšių – visada ir viskam prieštarauti ir niekam nepaklusti. Tokie vaikai su viskuo kovoja ir patys nežino, kodėl. Ir kuo daugiau mes klausime “Kodėl?”, tuo aršiau jie elgsis. Tai yra vaikai, kuriuos tėvai yra labiausiai linkę nesąmoningai išmokyti pasiteisinimų.

2. Žodiniai konfliktai ir pykčio priepuoliai: vaikai dažnai konfliktuodami naudoja žodinį smurtą; tai yra jų kovos su jumis būdas. Jūsų tikslas, kai kovojate su tokiu elgesiu, turėtų būti juos išmokyti kitą kartą naudoti kitas priemones, taigi tikslas toks pat, kaip ir vaikams pradėjus smurtauti.

3. Piktas ir priešiškas elgesys: kartais vaikas supyksta ant kito vaiko ir jam trenkia. Arba du ar daugiau vaikų taip įsiaudrina, kad galų gale paleidžia į darbą kumščius. Kai kurie vaikai lengvai supyksta ir dažniau pasirenka pasitelkti į darbą kumščius, o ne taikų problemos sprendimo būdą.

Mano nuomone, visi šie vaikai, kurie naudoja aprašytus konfliktavimo būdus, turi vieną bendrą savybę: jie paprasčiausiai dar nėra įgiję socialinio – problemų sprendimo –

gebėjimo: ar tai būtų gebėjimas bendrauti, ar laikytis apibrėžtų ribų, , ar prisiimti atsakomybę, ar sutarti su kitais. Netinkami konfliktavimo būdai suteikia jiems situacijos kontrolės ir impulsų realizavimo jausmą.

Bendrauti su agresyviu ir nuolat į muštynes įsiveliančiu vaiku gali būti išties sunku; aš tai puikiai suprantu. Kasdien matau daugybę susierzinusių tėvų, kurie jaučiasi pervargę ir nualinti. Net ir kalbėdami su kitais tėvais, skaitydami knygas ir žiūrėdami TV laidas apie tėvystę jie negali pakeisti savo vaikų elgesio – ir jų metodai ir toliau nėra efektyvūs. Negaliu pasidalinti stebuklingo priešnuodžio receptu, bet tikiu, kad tėvai turi ieškoti informacijos ir mokytis naujų įgūdžių kaip galima daugiau.

Liūdna, bet kai kurie tėvai daug labiau stengiasi rasti diagnozę savo prastai besielgiančiam vaikui ir keliauja iš vieno gydytojo pas kitą, bet dažnai neieško ir negauna pakankamai informacijos apie tai, kaip efektyviau bendrauti su vaikais, nepaisant jų diagnozės.

II dalis

Būdai sustabdyti konfliktus mokykloje ir namuose

Antrojoje šio dviejų dalių straipsnio dalyje James dėsto, ką daryti, kai vaikai sukelia konfliktus mokykloje ir namuose ir kokias teisingas pasekmes pasirinkti, kad vaikai išmoktų elgtis tinkamai, o ne pasitelkti į pagalbą kumščius. Paskaitę toliau surasite žingsnius, kurie padės išspręsti muštynių mokykloje problemą bei sustabdys vaikų konfliktus namie.

Atminkite: jei du vaikai su iškreiptu suvokimu susimuša, nėra teisiosios pusės; gali būti, kad yra tik iškreiptas suvokimas, pasunkintas problemų sprendimų gebėjimų trūkumu.

Kai jūsų vaikas naudoja muštynes ar kitą neigiamą fizinį elgesį kaip pagrindinį kovos su problemomis būdą, turbūt žinote, kad namuose tai nesibaigia – jie tai daro mokykloje, kaimynystėje, stadione ar prekybos centre. Jei jūsų sūnus, pavyzdžiui, naudoja fizinį smurtą arba duktė naudoja patyčias vietoje priimtinų problemų sprendimo būdų, jie turi išmokti spręsti problemas kitais būdais – kalbėdami, diskutuodami ir rasdami kompromisą – taigi nedelsdami atkreipkite dėmesį į problemą jau dabar. Jei to nepadarysite, įsivaizduokite, kad išleidžiate vaiką į gyvenimą su akmens amžiaus įrankiais rankose, kai tam, kad būtų sėkmingi, jiems iš tikrųjų reikia XXI amžiaus įrankių.

Kaip įveikti konfliktus mokykloje ir namuose: 7 būdai, kuriuos galite naudoti jau šiandien

Jeigu jus mokykla informuoja, kad vaikas įsivėlė į muštynes, geriausias dalykas yra pirmiausia iš mokyklos sužinoti, kas tiksliai nutiko. Taip turėsite pagrindinę informaciją diskusijai su vaiku.

Mano nuomone, efektyviausias būdas užkirsti kelią muštybėms mokykloje yra šis:

Duokite vaikui laiko pereiti iš vienos veiklos į kitą:

Kai vaikas grįžta namo, duokite jam 10 minučių apsiprasti. Leiskite užkąsti ar pasiklausyti muzikos. Nekalbinkite jo iš karto, nes perėjimai dažnai būna sunkūs bet kokio amžiaus žmonėms ir tai nėra tinkamas laikas aiškintis nutikusią situaciją. Pavyzdžiui, jei vaikas įsivėlė į konfliktą prekybos centre arba su kaimynais, grįžę namo duokite jam 10 minučių prieš pradėdami kalbėtis. Kai tik grįžtate namo, tai nėrą geriausias laikas kalbėtis, nes gali būti sunku susitvarkyti su emocijos perėjimo metu. Daug geresnis laikas kalbėtis yra po 10 minučių, kai vaikas jau bus nurimęs.

Būkite atviri ir nespeiskite vaiko į kampą

Kai kalbatės su vaiku, nekaltinkite jo, nebandykite gudrauti ar speisti vaiko į kampą. Atvirkščiai – būkite atviri ir nuoširdūs, kalbėkite apie faktus: “Šiandien kalbėjau su mokykla, jie sunerimę. Gal norėtum man papasakoti, kas nutiko?”. Nebandykite apgudrauti vaiko sakydami: “Ar nutiko mokykloje kažkas, apie ką norėtum pasikalbėti?”. Laikui bėgant tokie klausimai išaugins jūsų vaiko nerimą ir sumažins pasitikėjimą jumis, nes niekada nežinos, ko gali iš jūsų tikėtis.

Išklausykite, ką vaikas turi pasakyti – net jei jis neteisus

Leiskite vaikui pirmam papasakoti apie situaciją, jei jis nori kalbėti. Nepertraukite jo pasakojimo sakydami “na na, tai neatitinka to, ką jie (mokykla) man sakė”. Jei tai padarysite, niekada nebeišgirsite jo istorijos pusės. Nors vaiko versija gali būti netiksli, o suvokimas – neteisingas, turėtumėte išklausyti visą istoriją: taip turėsite informacijos, už kurios kabintis. Jeigu sustabdysite vaiką vos pamanę, kad jis sako netiesą, galite praleisti detalių, kurios jums parodytų, kad versijos nesutampa dėl skirtingo požiūrio. Dažnai vaiko požiūris skiriasi nuo suaugusiojo požiūrio, o jūs to nesužinosite, jei neišklausysite abiejų pusių. Drąsinkite vaiką kalbėti.

Naudokite aktyvaus klausymo metodus:

Kai klausiate: “Šiandien su manimi susisiekė mokykla ir papasakojo apie muštynes. Gal gali man papasakoti, kas nutiko?”, vaikas gali papasakoti, bet gali ir nepasakoti. Jei jis nusprendžia kalbėti, leiskite jam pasakyti tiek, kiek jis nori. Vartokite tokius sakinius kaip “Mhm..”, “Papasakok daugiau”, “Suprantu” ir “O kas nutiko po to?”. Tai – aktyvaus klausymo metodai, kurie leidžia vaikui kalbėti ir jaustis saugiai. Nepamirškite, kad mūsų tikslas nėra sugėdinti ar nubausti, mūsų tikslas – aiškintis ir vertinti informaciją. Kita vertus, jei vaikas atsisako kalbėti apie tai, kas nutiko, rekomenduoju neleisti jam žaisti, žiūrėti TV, naudotis planšete, kol nebus pasiruošęs kalbėtis. Kai kalbate su vaiku, jo ilgesne pauzes išnaudokite jo žodžių pakartojimui, pavyzdžiui: “Taigi tu sakai, kad Jared prie tavęs priėjo ir tau įspyrė tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties, o tu jam spyrei atgal? Ar aš teisingai supratau?”. Išsiaiškinkite detales, kad abu žinotumėte tiek pat. Kai vaikas baigs pasakojimą, paklauskite: “Ar mokykla tave nubaudė?” ir pasiteiraukite, kaip. Leiskite jam pasidalinti, ką darė mokykla ir pasakykite “OK. Kai kalbėjau su mokykla, štai ką jie pasakė”. Pradėkite nuo detalių, kurios ir mokyklos, ir vaiko pasakojimuose sutampa: “Jie sakė, kad judu su Jared susikivirčijote pietų metu” arba “Jie sakė, kad Michael valgykloje buvo nemalonus ir šaipėsi iš tavo marškinėlių”.

Venkite žodelio “bet”

Štai dar viena svarbi taisyklė – kai nesutinkate su vaiku ir norite tai jam pasakyti, nevartokite žodelio “bet”, verčiau rinkitės žodį “ir”. “Bet” dažnai sugadina komunikaciją, nes reiškia “aš tau tuoj paaiškinsiu, kur buvai neteisus” ir tik paskatins vaiką gintis.

Pavyzdžiui, jeigu sakote: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį, bet...”, vaikas žino, kad tuojau pat pasakysite kažką neigiamo: “...”bet blogas kvapas vis dar tvyro”. Tai nėra taip veiksminga kaip pasakyti: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį ir dabar norėčiau, kad papurkštum namų kvapu”. Rezultatas bus tas pats, bet jis bus pasiektas malonesniu būdu. Taip pat galite sakyti: “Girdėjau, ką Michael tau pasakė...IR mokytojas irgi sakė, kad jis nemaloniai kalbėjo apie tavo marškinėlius. IR dar mokytojas tau patarė eiti į valgyklą, kad galėtų pats pasikalbėti su Michael. Vis dėl to, tu pasirinkai nemaloniais žodžiais išvadinti Michael ir buvai pradėjęs eiti link jo grėsmingu žingsniu. Ką norėjai pasiekti, keikdamas Michael ir eidamas jo pusėn?”. Kalbėkitės, kol išsiaiškinsite, kokie buvo vaiko siekiai. Svarbiausia, kad vaikas suprastų, padarytų išvadas ir pasimokytų iš situacijos. Vienas iš dalykų, kuriuos galėtumėte padaryti, tai išsiaiškinti konkretų momentą, kai jūsų vaiko taikūs problemų sprendimų būdai nustojo veikti, nes tai bus akimirka, apie kurią ir reikia mokytis. Jeigu vaikas sako: “Aš pradėjau eiti link Michael, nes jis elgėsi su manimi nemaloniai”, galite atsakyti: “Žinai, aš suprantu, kad jis elgėsi nemaloniai ir suprantu, kodėl supykai. Mokytojas tau pasakė, kad pasikalbės su Michael, taigi tau reikėjo sustoti, nes dabar pakliuvai į bėdą. Vis dėl to, jei kas nors įžeidinėtų mano aprangą, aš irgi supykčiau, taigi tave suprantu”.

Kai su mokykla kalbatės apie pasekmes:

Kai bendraujate su mokykla, išsiaiškinkite, kokias pasekmes jie taiko už muštynes ar konfliktavimą. Jei jie jūsų klausia: “Ką, jūsų nuomone, turėtume daryti?”, rekomenduoju atsakyti: “O kokios pasekmes jūs taikote už panašų elgesį? Ar yra priežastis, kodėl dabar jų neturėtumėte taikyti? Manau, turėtumėte laikytis mokyklos tvarkos”. Prašau mane suprasti teisingai - bet koks netinkamas vaiko elgesys: agresyvus, žalojantis ar skaudinantis – turėtų būti aptartas namuose ir turėti ten pasekmes. Taisyklių nesilaikymas – bėgiojimas koridoriumi, gumos kramtymas, kažko mėtymas – turi būti išspręsti mokykloje; jų darbas yra susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis.

Pagrindinė priežastis, kodėl netinkamas elgesys turėtų būti aptartas namuose yra ta, kad namuose turite laiko išmokyti kitokių elgesio modelių. Jei tai įvyko pirmą kartą, padėkite vaikui suprasti, kur jo elgesio pasirinkimas buvo netinkamas ir drauge sugalvokite, kaip buvo galima pasielgti tinkamai. Iš kitos pusės, jei tai jau antras toks poelgis, turėtumėte ne tik išsiaiškinti, kaip tai nutiko, ne tik susitarti, kokio elgesio tikėjotės, bet turėtų atsirasti ir pasekmės, kad vaikas prisiimtų atsakomybę. Pasekmė turėtų būti užduotis, padėsianti išmokti pamoką apie elgesį ir trunkanti tiek, kiek reikia jos išpildymui iki galo. Taigi namų areštas šešioms valandoms nebus veiksmingas, bet parašyti 10 dalykų, ką būtų galima daryti kitaip kitą kartą, padės. Jeigu jūsų vaikas laikinai suspenduotas nuo mokyklos, rekomenduoju jam neleisti naudotis jokiomis privilegijomis ir elektronikos prietaisais, kol suspendavimas pasibaigs. Jeigu vaikas suspendavimo laiką leidžia namuose, jo klaviatūrą, planšetę, interneto stotelę ir mobilųjį telefoną išvažiuodami į darbą pasiimkite su savimi.

Ką daryti, kai vaikai mušasi namuose

Mušimasis mokykloje skiriasi nuo mušimosi namuose, nes jei nebuvote mokykloje, kai įvyko muštynės, iš tiesų negalite pasakyti, kas sako tiesą arba kokia ta tiesa yra. Atminkite: jei du vaikai su iškreiptu suvokimu susimuša, nėra teisiosios pusės; gali būti, kad yra tik iškreiptas suvokimas, pasunkintas problemų sprendimų gebėjimų trūkumu.

Bet kuriuo atveju, jei nematėte, kas pradėjo muštynes, geriausias būdas yra abiems vaikams taikyti tas pačias pasekmes ir mokyti tą pačią pamoką. Pirmiausia, pasikalbėkite su kiekvienu vaiku individualiai ir išgirskite jų versijas. Tada abiems

vaikams pritaikykite tą pačią pasekmę nepriklausomai nuo to, kas, jūsų nuomone, pradėjo konfliktą. Taigi galite pasakyti: “Prašau eiti į savo kambarius ir parašyti po pastraipą (ilgumas priklauso nuo vaiko amžiaus) apie tai, ką darysite kitaip kitą kartą” arba “Abu turite eiti ir parašyti po atsiprašymą vienas kitam. Kol to nepadarysite, prašau likti savo kambariuose”. Jeigu jūsų vaikai dalinasi kambariu, vieną nusiųskite ten, kitą – į virtuvę. Svarbu vaikus atskirti, nes taip jie ne tik baigs muštis, bet ir nurims. Jaunesnius vaikus galima išskirti ir išsiųsti žaisti savo kambariuose po vieną. Vyresniems vaikams gali padėti muzikos klausymasis vienumoje. Pagrindinė mintis – suteikti jiems galimybę nurimti ir parašyti savo pastraipas (jaunesniems, dar nerašantiems, vaikams užteks pasakyti, ką jie darys kitaip kitą kartą). Beje, labai svarbu, kad su kiekvienu vaiku būtų kalbamasi atskirai – jei vienas vaikas atsikalbinės, o kitas pripažins suklydęs, atsižvelkite į tai, skirdami jiems laiką pabūti kambaryje ar neduodami elektronikos prietaisų.

Supraskite, kad vaikai gali įsivelti į kitą konfliktą po valandos ir vėl bus išsiųsti į savo kambarius. Svarbus pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai jie rašo atsiprašymo laiškus ar kitokio elgesio scenarijus, jų galvoje jau gimsta idėjos apie tai, kaip spręsti problemas tinkamais būdais ir mokytis bendrauti. Dalis mokymosi yra pasiekti tą vietą sąmonėje ir priversti ją dirbti. Pažiūrėkite į tai kaip į pratimus: kol darote atsispaudimus, tol jūsų raumenys auga. Kai nustojate daryti atsispaudimus, jūsų raumenys nustoja augti. Ir tikrų tikriausia tiesa – jei norite, kad jūsų vaikai įgytų gebėjimų bendrauti ir spręsti problemas, turite išnaudoti kuo daugiau situacijų. Galvokite apie taip kaip apie pagrindą ateičiai: jūs padedate savo vaikams užsiauginti raumenis, kurie jiems padės tinkamai elgtis visą likusį gyvenimą.

Kai tik galite, prisiminkite sėkmės istorijas, nutikusias anksčiau. Ką vaikas jau yra padaręs praeityje panašiose situacijoje, kas suveikė puikiai? Galite paklausti: “Vakar brolis tave erzino, bet tu jam netrenkei. Kas šiandien nutiko kitaip? Rodos, vakar tu šauniai išsprendei konfliktą. Ką tu darei tada, ko nepadarei šįkart? Ką sakei sau, kad susilaikytum?”. Pabrėždami nutikusią sėkmės istoriją jūs leidžiate sąmoningai pažiūrėti į panašią situaciją dabar ir ateityje ir tai yra būtent tai, ką norite duoti savo vaikui.

Apie autorių – James Lehman, MSW (MSW – socialinių mokslų magistras)

James Lehman savo gyvenimą paskyrė vaikams, turintiems elgesio sunkumų: sukūrė “Visiškos transformacijos programa”, “Pasėkmių gidas”, “Suprasti vaiką”, “Du tėvai vienas planas”. Pats autorius, būdamas vaikas, turėjo elgesio problemų ir buvo įkvėptas gilintis į elgesio valdymą. Drauge su žmona Janet Lehman atrado būdą dirbti su vaikais ir paaugliais ir moko juos spręsti problemas, o ne slėptis už nepagarbaus, žeidžiančio ar žalojančio elgesio.

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš:

https://www.empoweringparents.com/article/aggressive-child-behavior-part-i-fighting-in-school-and-at-home/

https://www.empoweringparents.com/article/aggressive-child-behavior-part-ii-7-tools-to-stop-fighting-in-school-and-at-home/



NAUJAS SODELIS PAČIAME VILNIAUS CENTRE: Gedimino Sodelis, Gedimino pr. 34! Norėdami sužinoti daugiau informacijos, kreipkitės tel. +37069987949 arba el. paštu info@vaikystes-sodas.lt  Kviečiame apsilankyti!

Kovo 4 d. prasidėjo šeštadieninė mokyklėlė "MAŽASIS MOKSLININKAS" 3-6 m. vaikams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Tauragėje ir Alytuje! DAR GALITE REGISTRUOTIS!