Psichologė Aušra Kurienė: emocinis tėvų smurtas vaikui suteikia neišmatuojamos kančios

Parašyta 2015 Lapkričio 10 d.

Klystame įsivaizduodami, kad smurtautojas – tai alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kai tėvai veda 3 metų vaiką į 17 būrelių ir reikalauja, kad visuose juose jis būtų pats geriausias!

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė pastebi, kad dabar dažnas vaikas niekaip negali įtikti savo tėvams, jį nuolat lydi kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas. Taip vaikams daroma baisi žala. Ir ne bet ko kito, o mūsų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

Apie tai psichologė kalbės lapkričio 10-ąją, 18.30 val., Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas) vyksiančioje diskusijoje „Tvirta mergaitė“.  Įėjimas – nemokamas!

Apie vaikų pasitikėjimą savimi, žalojantį elgesį bei pagrindines tėvų daromas klaidas – pokalbis su A. Kuriene.

– Lapkričio 19 dieną minima tarptautinė smurto prieš vaikus prevencinė diena, lapkričio 25-oji – tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Kaip jūs manote, apie kokio masto problemą mes kalbame?

– Nežinome ir, ko gero, niekad nežinosime tikslių skaičių. Bet ne tai yra didžiausia problema. Liūdniausia, kad dažnai mes net neatskiriame ir nesuprantame, koks elgesys yra vaiką žalojantis. Tai, ką matome laikraščiuose ar TV žiniose, kai vaikas yra išprievartaujamas, sumušamas ir atsiduria ligoninėje, teisme, suponuoja nuomonę, kad tik tai ir yra smurtas. Toli gražu taip nėra.

Mes labai mažai kalbame apie emocinį smurtą, kuris yra visko pamušalas. Joks fizinis smurtas nevyksta be psichologinio smurto. Emocinių poreikių netenkinimas, nuolatinis kritikavimas, žeminimas, atstūmimas – emocinio neraštingumo mastas auginant vaikus yra išties gąsdinantis.

– Kita vertus, ilgą laiką buvo manoma, kad smurtas vyksta tik tam tikrose rizikos šeimose. Kur smurtiniai atvejai yra tokie akivaizdūs, kad negali likti nepastebėti.

– Tikra tiesa. Kalbėdami apie smurtą šeimoje susiformuojame nuomonę, kad tai – prasigėrę tėvai, mamos, neturinčios motinystės įgūdžių, asocialios šeimos. Kad tai tie baisuokliai, kurie skriaudžia vaikus. Bet tuo pačiu matome vaikus, kuriuos nuo 3 metų tėvai atiduoda į 17 būrelių, kritikuoja juos kiekvieną dieną, baudžia atstūmimu, pašaipiai vadina. Jie niekaip negali įtikti savo tėvams, kurie šiaip socialiai yra puikūs žmonės.

Tas mastelis neramina. Kai mažas vaikas darželyje nedrįsta pasakyti eilėraščio, nes nerimauja, kad suklys. Kai jis bijo ko nors imtis, nes gali nepadaryti to tobulai. Tai yra baisi žala, padaryta suaugusiųjų, pačių mylimiausių žmonių, rankomis.

– Ir jie, atrodytų, neturi jokių piktų paskatų.

– Fizinė prievarta daroma tada, kai norima vaiką nuskriausti, kad jam skaudėtų ir pan. Vykstant emociniam smurtui, niekas neturi intencijos paversti vaiką verkiančiu, savimi nepasitikinčiu, drebančiu nuo baimės, mikčiojančiu ar turintį nervinį tiką. Suaugusieji turi geriausias intencijas – visko išmokyti, užauginti drąsų, stiprų, vikrų vaiką, tačiau priemonės, kurias jie pasirenka, dažnai yra žalojančios.

Nuolatinė kritika, per dideli reikalavimai, emocinis atstūmimas, pagrindinių emocinių poreikių netenkinimas... Daugybė vaikų net nedrįsta tėvams pasakyti, kad jie ko nors bijo, prisipažinti, kad jiems kas nors nepavyksta, ir negali tikėtis, kad bus užjausti. Ne. Jiems bus pasakyta: „Tu gali! Tu privalai! Pirmyn! Eik ir daryk, negi verksi dėl smulkmenos ant kiekvieno kampo?“

– Paramos vaikams centro atliko tyrimo rezultatai šokiravo: net apie 52 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad fizinių bausmių naudojimas yra efektyvi priemonė disciplinuoti vaikus. Vadinasi, kalbame apie tokiomis priemonėmis žalojamą vos ne kas antrą vaiką!

– Turbūt daugybę kartų esate girdėjusi: mane mušė, ir ką – užaugau puikiu žmogumi! Palaukite. Mes niekada nesužinosime, koks tas žmogus būtų užaugęs, jei jo nebūtų mušę. Jeigu patys, užaugę žalojami fizinio ar emocinio smurto, sąmoningai tai suvoktume, nekartotume tų pačių klaidų augindami savo vaikus.

– Kokias didžiausias klaidas daro tėvai?

– Elgesys su vaiku ne pagal jo amžių. Kai iš mažo vaiko reikalaujame per daug, pavyzdžiui, kai dešimtmetis turi prižiūrėti savo penkiametį brolį ar sesę namuose. Tai yra neadekvatu, jam tai – per didelė atsakomybė. Ir jis turi labai mažai galimybių viską atlikti teisingai, ir bus dėl to didelėje įtampoje.

Taip pat klystama, jei penkiolikamečiam paaugliui neleidžiama pačiam nueiti į mokyklą – jį lydi močiutė. Kai tėvai sukrauna jo knygas į kuprinę, užmauna kepurę ir apvynioja šaliką. Čia jau peržengta riba.

Kita kategorija – emocinis šaltumas, atstūmimas, kai yra nepaisoma emocinių vaiko poreikių. Kai nesvarbu, ar jam liūdna, ar pikta, yra sakoma: „Eik mokytis! Daryk!“ Kai vaikas net negali dėl ko nors pasiguosti... Tai nėra elgesys, už kurį turėtų būti sodinama į kalėjimą, bet tai yra riba, kai toks mūsų elgesys su vaiku turės pasekmių.

– Kokių?

– Jis bus piktas, vienišas, turės labai žemą savivertę. Žinoma, atsiras aiškinančiųjų, kad tai – nieko blogo, kad kitaip neįmanoma. Melas!

Maždaug 50 metų buvome mažai galių turintys žmonės. Bejėgiai, prikaupę pasyvaus pykčio, kurio niekur negalėjome išlieti: namuose, sėdėdami prie stalo, galėjome kaimynui paburnoti ant valdžios, bet tam priešintis ir aktyviai reikštis neturėjome galimybių. Galbūt todėl daug žmonių jaučiasi vis dar tokie pat bejėgiai, nevisaverčiai, sukaupę daug pavydo, pykčio. Todėl turime didžiausią suvartojamo alkoholio kiekį, didžiausią karą keliuose, lenkiame visus savižudybių skaičiumi. Tai labai susiję dalykai. Ir tame atsispindi dalykai, kuriuos ir šiandien matome stebėdami smurtą patiriančius vaikus.

– Iš kokių pažymių galime atpažinti vaiką, prieš kurį smurtaujama?

– Auka turi du kelius. Vienas jų – slėptis ir tapti nematomu, tokiu būdu bandyti išvengti smurto, kritikos ir pašaipos. Tokie vaikai užauga su maža saviverte: tai baimingi, apatiški, vieniši, liūdni vaikai, tokios pilkos pelytės. Jie garsiai neišsakys savo nuomonės, niekur nedalyvaus.

Sakys, kad dalyvauti nenori, nors, patikėkite, tikrai nori. Tiesiog jie įsitikinę, kad nei futbolas, nei krepšinis, nei keramika ar matematika jiems nesiseks. Vienintelis draugas – kompiuteris, nes jis draugiškas ir nedaužo per galvą.

Psichologine, simboline prasme, jų kelias – nebūti. Ir jeigu pasislėpti nepavyksta, o tos kančios yra daug, tokie vaikai išeina – nusižudo.

Kitas aukos kelias – pasidaryti didesniu, stipresniu už smurtautoją, jį nugalėti. Tai agresyvūs, nevaldomi, nepaklusnūs, arogantiški vaikai, linkę kitus žeminti, imti prieš visus valdžią.

– Norite pasakyti, kad nėra agresyvių vaikų, kurie auga meilėje ir globoje?

– Žinoma, visi dvimečiai pabando kam nors įkąsti. Visi metų amžiaus vaikai trenkia kokiu nors daiktu savo mamai. Visi trimečiai ar keturmečiai kada nors susimuša darželyje su kitais vaikais. Bet tai yra normalus elgesys: jie mokosi bendrauti ir suprasti, reikšti savo jausmus. Bet yra vaikų, kuriems apatija arba agresija – jų elgesio modelis. Atėjęs į darželį gali pamatyti visą spektrą – specialistui tikrai nesunku atpažinti skriaudžiamus vaikus. Visus juos reikia atpažinti ir suprasti, kas su jais darosi.

– Kodėl vaikai gėdijasi kalbėti apie patiriamą prievartą? Ir ne tik slepia,bet kartais netgi paklausti apie tai neigia?

– Vaikai nešneka apie smurtą dėl įvairių priežasčių. Viena jų – bijo. Jeigu jiems tiesiogiai pasakoma: „Jei kam nors pasakysi – bus dar blogiau“, suprantama, kodėl jie tyli.

Kita priežastis – gėda. Nes kalbama apie jo mamą, tėtį, tuo pačiu – tarsi ir apie jį patį. Tarsi su juo pačiu yra kažkas negerai.

Kai kurie vaikai nekalba, net nesupranta, kad yra apie ką šnekėti. Kai nuolat augi smurtinėje aplinkoje, net nežinai, kad gali būti kitaip. Tad, atrodo, kur problema?

Kartais vaikai bijo, kad jeigu papasakos, bus blogiau: jį atskirs nuo tėvų, kažkur išveš, kad mama numirs ar tėtį uždarys į kalėjimą. Vaikai iš paskutiniųjų saugo šeimos integralumą ir paaukoja vardan to save, įstumdami save į didelį pavojų.

O gal vaikas nepasitiki aplinkiniais? Jei jo patys artimiausi žmonės – tėtis ar mama – jį skriaudžia, kodėl jis turėtų pasitikėti kažkokia svetima teta?

– Kokio amžiaus vaikas jau suvokia, kad smurtas – netinkamas elgesys?

– Darnioje šeimoje augantis vaikas jau būdamas trejų metų gali pasakyti, kada mama pyksta, barasi. Bet pasako tai be jokios įtampos. Nes juk mama supyksta, o po to vėl susitaiko. Bet jei šeimoje smurtaujama, vaikas sakys: „Nieko neatsimenu“. Tuomet matosi, kad šeimoje vyksta kažkas, dėl ko baisu šnekėti.

O ir kam pasiskųsi? Tėvai ilgą laiką, iki pat paauglystės, yra idealizuojami. Tai idealūs, viską galintys milžinai. Ir jeigu milžinas ant tavęs pyksta, atstumia, vadinasi, pats esi blogas.

– Tarsi pats to nusipelnei?

– Taip, nes ta milžinė turi su tavim, tokiu netobulu, vargti.

Man labai norėtųsi, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, kas yra žalojantis elgesys. Kad smurtautojas – tai nėra vien alkoholikas, mušantis savo vaiką. Smurtas yra ir tada, kai mama rėkia ant savo vaiko, vesdama jį į mokyklą. Kad sakymas vaikui „Tu darai man gėdą! Kiek aš galiu tau kartoti?! Tu esi idiotas!“ yra stiprus žodinis smūgis, kurio pasekmės niekada neišgydomos. Ir nesvarbu, kad po tokių vaikui išsakytų žodžių mama rauda atsigulusi. Tai jau yra pasakyta ir vaikui žala padaryta.

Kita vertus, tėvams, auginantiems vaikus, reikia bent šiek tiek atsipalaiduoti. Ir pasitikėti savo vaikais. Mylimas, darnioje šeimoje auginamas vaikas tikrai nesirinks valkatos kelio. Kodėl turėtų? Kodėl jis turėtų nenorėti būti išsilavinęs, gyventi gražiuose namuose, kaip gyvena ir jo tėvai? Kodėl manote, kad be jūsų kontrolės jis nenorės skaityti knygų, vaikščioti į koncertus? Kodėl reikia pradėti nuo 3 metų bijoti, kad jis eis kažkokiu netinkamu keliu?

Leiskime jam būti tiesiog savimi. Auginkime, rodydami savo pavyzdį. Nes jei nuolat spausite, kontroliuosite, versite, vėliau nesistebėkite, jei tas išsilavinęs, karjerą pasiekęs žmogus mes darbą banke ir išvyks į Indiją ar tiesiog be jokių įsipareigojimų keliaus aplink pasaulį. Nes jis vyks ieškoti savęs.


Renginys-diskusija „Tvirta mergaitė“ vyks lapkričio 10 dieną 18.30 val.Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, 414 auditorijoje (I korpusas, 4 aukštas).

Diskusijoje dalyvaus „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė, „Vilnius City Opera“ meno vadovė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė,  Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė ir Pasaulio ekonomikos forumo „Global Shapers“ Vilnius tinklo narė, „Mainsec“ vadovė Žydrūnė Vitaitė. Diskusiją moderuos gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Įėjimas – nemokamas (registracijos nėra).

 

NAUJAS SODELIS PAČIAME VILNIAUS CENTRE: Gedimino Sodelis, Gedimino pr. 34! Norėdami sužinoti daugiau informacijos, kreipkitės tel. +37069987949 arba el. paštu info@vaikystes-sodas.lt  Kviečiame apsilankyti!

Kovo 4 d. prasidėjo šeštadieninė mokyklėlė "MAŽASIS MOKSLININKAS" 3-6 m. vaikams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Tauragėje ir Alytuje! DAR GALITE REGISTRUOTIS!