Kristupo (2m) ir Kasparo mamos Viltės pasakojimas:
BROLIO GIMIMAS IR PIRMOSIOS SAVAITĖS
Paskutinėm nėštumo savaitėm ėmiau jaustis taip, lyg tai gali įvykti bet kada… Svarbiausia buvo sulaukti atvyksiančios mano mamos, nes labai sopėjo širdį pagalvojus, kurgi reikėtų dėti pirmagimį ir kaip jis jaustųsi paliktas su svetimais, jei gimdymas prasidėtų anksčiau… Na, visa laimė, viskas įvyko labai laiku :). Kristupui iš anksto pasakojome, kad kai atskris močiutė, mama su tėte važiuos į ligoninę parsivežti brolio, o jis pasiliks namie su močiute ir lauks mūsų grįžtančių.
Atvykus močiutei laukėme dar visą savaitę (kaip ir buvo numatyta gydytojos:)). Nors kasdien jausdavau sąrėmius, bet vis paaiškėdavo, kad čia tie „netikrieji“. Visą savaitgalį jaučiausi tokia lyg maišu trenkta, nežinojau, ko imtis, tarsi ėmė trūkti kantrybės, ir Kristupui teko mažiau mano dėmesio, jis vis daugiau laiko praleisdavo su močiute.
Sekmadienio vakarą mudu su Kristupu atsigulėm anksčiau, spėjau nusnausti, o prieš pat vidurnaktį pajutau po truputį stiprėjančius sąrėmius. Taigi apie antrą nakties teko žadinti vyrą (kuris iš pirmo karto nelabai sureagavo į mano raginimą – matyt, negalėjo patikėti, kad pagaliau prasidėjo tikrieji ženklai:)) ir savo mamą. Į ligoninę išvažiavom trečią nakties. Prieš tai dar kartą teko raminti per miegus pravirkusį Kristupą, bet paskui jis puikiai išmiegojo su močiute likusią nakties dalį. O pirmadienio rytą, pusė aštuonių, ant rankų jau turėjau Kristupo broliuką, kurį pavadinom Kasparu. Naujiena gana greitai pasiekė visus artimuosius, o Kristupo močiutė vėliau pasakojo, kad išgirdęs, jog jau gimė brolis, jis ėmė truputį siausti, mėtyti drabužius – nežinia, iš džiaugsmo, ar daugiau iš streso…
Kadangi gimdymas praėjo sklandžiai, naujagimis irgi jautėsi gerai, mus išleido neįtikėtinai greitai – mano gydytojos dėka jau tą patį vakarą buvom namie. Aš labai džiaugiausi, kad nereikės praleisti nė vienos nakties be Kristupo, maniau, kad ir jam bus ramiau su abiem tėvais namie. Tik visa bėda, kad tą patį rytą jam pasirodė sloga, vėliau dar ir kosulys prasidėjo, tad grįžę namo truputį nejaukiai pasijutom, baiminomės, kad neužkrėstų mažiuko. Na, bet liga per savaitėlę beveik praėjo, kol kas sėkmingai laikomės.
Pirmasis brolių susitikimas, sakyčiau, buvo žavus. Kristupas pirmiausia, aišku, papuolė mamai į glėbį (nors dar ir nebuvo spėjęs labai išsiilgti ir turbūt nesuvokė mano stiprių emocijų priežasties). Pamatęs automobilinėje kėdutėje parvažiavusį broliuką, gražiai nusišypsojo ir droviai susikišo į burną pirštą :). Paskui gavo nuo brolio dovanų DVD apie savo mylimiausią herojų Tigrą (Mikės Pūkuotuko draugą) ir, aišku, nedelsdamas norėjo jį pasižiūrėti.
Pirmaisiais kartais pamatęs mane įeinančią į kambarį su mažyliu ant rankų, vėl taip pat gražiai šypteldavo ir smalsiai užmesdavo akį į broliuką. Vėliau tas susidomėjimas ėmė slopti (beje, jau antrą dieną). Pirmoji naktis, atrodė, bus sunki, kai vienu metu ėmė raudoti ir kažką susapnavęs nesveikuojantis Kristupas, ir atsibudęs alkanas broliukas. Tąkart mus išgelbėjo močiutė, priėmusi Kristupą į savo lovą, nors prieš tai man teko jį panešioti ir nuraminti. Paskui dar keletą naktų jiedu su močiute miegojo kartu, bet kai kosulys aprimo, Kristupas grįžo į tėvų miegamąjį. Be abejo, miegoti tenka šiek tiek susispaudus, nes paguldytas į savo lovelę Kristupas išmiega daugių daugiausia pusę nakties, paskui pabudęs ropščiasi į mūsų lovą ir tik apsikabinęs mamą (arba kartais prisiglaudęs prie tėčio) vėl užmiega, dažniausiai jau iki pat ryto. Visa laimė, kad Kasparas kol kas miega gana ramiai, tik keletą kartų per naktį pavalgo.
Dėl dėmesio padalijimo, be abejo, kyla sunkumų. Kol šalia yra močiutė, visad pasiruošusi gelbėti situaciją, išsisukam. Bet yra buvę keletas kritinių momentų, kai ir vyresniajam baisiausiai reikia mamos, lipa ant kelių, apsikabina kaklą, trinasi prie manęs ir tik taip nurimsta, o kitas alkanas jau reiškia gailų nepasitenkinimą, ir jam nepasakysi „pabūk su tėčiu“… Na, kartą taip sėdėjom su Kristupu ant kelių ir klausėmės brolio verksmo, o aš jam aiškinu, kad brolis nori valgyti, jam reikia mamos pienuko. Klausiu, ką darom, ar leidžiam broliui verkti, ar mamai vis dėlto eiti pas jį. Kristupas sutiko, kad mamai reikia paimti brolį, o jis tuomet pasitenkino tėčio draugija.
Dar porą kartų Kristupas priėjęs liepė man paguldyti Kasparą į lovelę arba vežimėlį, nes jam tuo metu labai reikėjo mamos dėmesio. Bet visa tai daro nepiktai, tiesiog bandydamas ieškoti išeities iš padėties. Laimė, kad dažniausiai galima susitarti, kad tuoj mama galės jį paimti, tik reikia truputį palaukti. Na, o kartais tenka mokytis beveik akrobatinių triukų, kaip vienu metu apkabinti abu brolius arba vieną pasisodint ant kelių, kol kitas ant rankų žinda… Kai išbandai, vėliau nebeatrodo taip jau sudėtinga :).
Žinoma, nuo pat pirmos akimirkos, kai grįžusi su mažyliu iš ligoninės pamačiau Kristupą, jis pasirodė tikras dičkis ir toooks sunkus :). Žiūriu dabar į savo pirmagimį ir kartais taip ilgesingai pagalvoju, kad, kaip taikliai pasakė viena mano draugė, jis jau niekada nebebus mažiukas… O užaugo jis ne tik tėvų akyse, palyginus su naujagimiu, bet jau pirmom dienom po broliuko atsiradimo pastebėjom, kad ėmė sklandžiau šnekėti, taip lyg staiga pasipylė naujų žodžių ir net žaisdamas ėmė deklamuoti savo pamėgtus, prieš tai daug kartų skaitytus eilėraščius! Mes vos ne išsižiojom, pirmąkart išgirdę V. Palčinskaitės „Kukū, pagalvėlė pūkų“ nuotrupas arba „Opa opa opapa, augo žirnis su pupa“ :). Kita vertus, Kristupas ėmė truputį dažniau verkšlenti, kartais net spygauti ir kišti į burną pirštą (anksčiau to nedarydavo), o vienas iš pagrindinių žodžių pasidarė nenioji („nenoriu“). Neretai pagaunu jo liūdnoką arba tarsi savyje paskendusį žvilgsnį, kai pamato mamą vėl su broliu ant rankų… Be abejo, šiuo metu jis išgyvena nelengvą periodą. Bet užtat būna toooks laimingas, kai brolis ilgiau pamiega ir jam tenka laimė pasiausti su mama :).
Štai taip bėga mūsų dienos, antra savaitė su dviem vaikais. Pačiai labiausiai rūpi, kaip seksis, kai tėtis grįš į darbą, išvažiuos močiutė ir liksiu namie viena su abiem mažiukais… Motiniškos meilės gimus antrajam tai tikrai, kaip sakė viena skaitytoja mamytė, padvigubėja. Turiu vilties, kad su laiku daugės ir įgūdžių dalinant reikiamą dėmesį dviem vaikam…
Štai tokie pirmieji mamyčių įspūdžiai, gimus mažyliams! Vis dar laukiame trečiojo mažylio ir, žinoma, ne tik įspūdžių, bet ir jau antrųjų vaikučių mamų „gudrybių” : ką daro, kai dėmesio reikalauja ir mažasis, ir didysis (Viltė jau šiek tiek aprašė)? Kaip padeda tėtė (Edita jau šiek tiek irgi aprašė)? Ar jau buvo situacijų, kai pasielgėte vienaip, o dabar – žiūrėdamos atgal – jau elgtumėtės kitaip? Ką vertingo – apie ką pačios nepagalvojote, tačiau tai būtų naudinga žinoti kitoms mamoms, kurios ateityje atsidurs tokioje situacijoje kaip jūs – galėtumėte papasakoti?