Šiandien vyko bene didžiausia VIlhelmo ir Mortos metų mokyklos šventė – Fancy Fair. Kodėl taip vadinasi – neklauskit. Čia jie turi daug tokių gerų pavadinimų (angliškų), kurių gilią prasmę supranta tik prancūzakalbiai valonai:) Atsibudom ir…neapsidžiaugėm: pylė kaip iš kibiro ir neatrodė, kad liausis. Tiesa, turėjau nedidelę viltį, kad iki 14.45 – kai VIlhelmas turi būti mokykloje – lietus stebuklingai liausis.

O atsikėlėme šiandien vėlokai – jau buvo 10val. Man – kai pagalvoju apie motinas ir tėvus, kurie keliasi N kartų naktį – net šiurpuliukai nugara ima lakstyti. Ne veltui sakoma, kad gauni tai, kas būtent TAU skirta, nes man atrodo, kad jau po savaitės laipiočiau stogais arba būčiau iškeliavus į Mėnulį, jei mano vaikas naktimis nemiegotų. O dabar: Gertrūda „lužta” apie 22val, apie 1val pavalgo ir…atkeliauja Dėdė Miegas! Žinoma, dar naktimis mergina vis pavalgo, tačiau nelabai jaučiu aš tuos jos valgymus…Kai vaikai eina į mokyklą, tenka keltis paragintai žadintuvo, tačiau savaitgaliais parpiam iki 10val ir vargo nematom:)

Kur buvus, kur nebuvus pradėjom ruoštis. Augustas iki to padarė dalį savo projekto: kadangi jau Pietų Amerikos valstybės, jų vėliavos ir sostinės jau „perkąstos”, čiumpam Europą už ragų. Taigi Augustas iš ryto pasiėmė žemėlapį ir pradėjo – Wikipedia pagalba – ieškoti sostinių ir vėliavų (daro plakatą, kurį pasikabins prie savo lovos, kad būtų galima vakarais su tėte „praktikuotis”). Morta šiandien sumąstė, kad nori eiti su suknele (pats tas oras!), tai užtruko, kol susiruošėm. Vilhelmui taip pat buvom gavę nurodymus aprengti jį tamsiai, o jau prieš keletą savaičių buvom paprašyti atnešti saulės akinius. Gertrūdai irgi teko „perkratyti garderobą”, nes tikrai atšalo (šiandien buvo tik 11 laipsnių). Be to, išvažiavom per patį Gertrūdos miegą. Iš vienos pusės – labai gerai (mergina miegos). Iš kitos – išvažiuodama buvo pikta it širšė. Taigi pamaitinau Gertrūdą ir – lietui pliaupiant – lėkėme iš namų į mašiną. Hmmmm….Teisybę pasakius, lėkti ten reikia tik kokius keturis žingsnius, tačiau ir tai pavyko sušlapti. Iš tiesų – lietus nė kiek neaprimo. Atvirkščiai – kartais palėkdavo tokie šuorai, kad o-ho-ho!

Kadangi vyko šventė, eismas aplink mokyklą buvo stabdomas, vadinasi, privažiuoti nebuvo įmanoma. Apsukę vieną…du…tris…ratus ir neradę, kur aplinkinėse gatvėse pastatyti mašiną, nusprendėm, kad Gabrielius privažiuos kaip galima arčiau, o aš su Gertrūda ir Vilhelmu eisim į VIlhelmo klasę. Kadangi Morta – o, stebukle! – mašinoje užmigo, Gabrielius sakė, kad atsineš Mortą, o Augustas padės, jei ką.

Nuėjom į klasę pačiu laiku: 14.45. Ach, koks tas vaikų gražumėlis! Ir, žinote, pastebėjau labai akivaizdų skirtumą tarp berniukų ir mergaičių tėvelių. Visi berniukai atėjo tamsiai apsirengę: Vilhelmas išsirinko tamsiai mėlynus babos Nylės pirktus Spidermen’o džinsus, tamsiai mėlynus golfo marškinėlius ir Augustas atidavė jam savo tamsiai mėlyną labai dailų megztuką bei juodus kostiuminius batelius (abu – nors avėsi tik porą kartų – savuosius išaugo. Taigi Vilhelmui atiteko Augusto, o Augustui…vėl reikia naujų! Kai turi keturis vaikus – nuolat kažkuriam ko nors reikia. Jau pradedu apsiprasti, kad dabar taip bus.) Tai va. Berniukus mamos (arba tėtės) atvesdavo į klasę (grupę), pabučiuodavo ir – paklausę mokytojos vieno ar kito klausimo – išeidavo. O mergaičiukių mamos atėjo nešinos maišeliais, iš kurių traukė jų aprangą (mat mergaitės persirengė – juk neisi tokiu oru su baltom kelnėm ir rožiniais marškinėliais!), pynė kasas ir visaip kitaip dailino. Štai vat kas manęs laukia – baigsis tos dienos, kai vaiką tik pristatai į „tašką” ir eini žiūrėti renginio!

Iki renginio dar buvo likęs geras pusvalandis, tai mes nuėjome į knygų mugę. Kaip aš jos laukiau! Kodėl? Ogi todėl, kad ten parduodamos knygos „iš antrų rankų”: mokyklos bendruomenė visą rugsėjį aukoja knygas, kurias per šventę parduoda juokingomis kainomis. Mes nusipirkome du maišus knygų: vien Augustas išsirinko 7 ar 8 knygas (jam pasisekė – šiemet buvo labai daug knygų anglų kalba!), kurios kainavo PO 50cnt. Nuostabu, nes tarp knygų buvo viena, kurią praeitą savaitę buvo galima nusipirkti Augusto knygų mugėje (naujų) už 8.50eu. Štai taip! Taigi „šlavėme” viską, kas pasirodė verta dėmesio. Man labiausiai patikusi knyga – anglų kalba kaip užsirišti batų raištelius (kadangi šiemet pradėsim mokyti VIlhelmą batų rišimo subtilybių).

Po Mugės keliavome į milžinišką palapinę, kurioje vyko kiekvienos klasės koncertas. Vilhelmo klasė pasirodė 15.15. Dar spėjome į jo paralelinės klasės pasirodymą – šie vaidino cirką. Nuostabu! Ir štai…mūsų mažylio pasirodymas. Buvo šiek tiek neramu, nes jis namuose labai jaudinosi, net apsiverkė, kad nenori eiti į jokį koncertą, kad nenori, kad mes fotografuotumėme, filmuotumėme ir išvis…jis nenori rengtis…jam niekas nepatinka…žodžiu, viskas yra tiesiog BLOGIS. Pasisodinau ant kelių, bandžiau kalbėtis, o tas dar labiau įsisriūbavo. Padėjo tik tėtė, kuris pakvietė susišukuoti taip, kad visi iš koto grius pamatę:) Ant scenos VIlhelmas užlipo drąsus ir susikaupęs. Jų pasirodymas buvo…šokis pagal Madonnos dainą. Nepaprastai smagu buvo ir tai, kad Augustas vis mojavo broliui, vis atsisukdavo į mus ir klausė, ar matom, kaip gerai Vilhelmas visą daro, koks jis šaunuolis ir pan. Smagu matyti, kad ir brolis labai nuoširdžiai „serga” už brolį ir jaudinasi ne ką mažiau, nei jis pats…

Labai didžiavomės, kad VIlhelmas taip drąsiai ir susikaupęs pašoko, tačiau kai visi plojo ir šaukė bis! ir po to mažiai kartojo šokį, Vilhelmas pradėjo…žiovauti:) Pavyko tai užfiksuoti, todėl dar ne kartą žiūrėdami šypsosimės…

[youtube=http://www.youtube.com/watch?v=pS0ZwQJ0_88]

Žinot, kas buvo įspūdinga? Ogi tai, kad salė „lūžo”: net neįtikėtina, kad toks oras nieko neatbaidė! Peršlapę tėvai stovėjo ir sėdėjo šalia peršlapusių senelių, dėdžių ir tetų, kurie atėjo pasigrožėti vaiko pasirodymu ir paremti šią gražią bendruomenės šventę. Viduje vyko tik knygų ir kitų „antrų rankų” daikčiukų mugė, visa kita vyko lauke. Žinoma, buvo palapinės, tačiau visvien…vieni tėvai organizavo įvairius žaidimus, tapė ant veido, kiti – maistą (buvo galima nusipirkti ir bulvyčių fri, ir cukraus vatos, ir čia pat kepamų blynų, ir dešrainių, ir įvairiausių saldainukų)…žodžiu, tikra šventė vaikams. Ir tai dar ne viskas. Tėvų komitetas užpirko tą pripučiamą pilį šokinėjimui, vieną mašinėlių atrakcioną mažesniems vaikams ir tas mašinėles, kur vairuoja patys – didesniems vaikams. Reikėjo pirkti bilietėlius, ir viskas „kainavo” tam tikrą kiekį bilietėlių. Surinkti pinigai keliauja į mokyklos kasą būtinoms mokyklinėms išlaidoms. Tam tikra prasme tai – labdaros renginys, tačiau iš tiesų padeda bendruomenei…pasijusti bendruomene. Kol Gabrielius su berniukais važinėjo didesnėmis mašinomis, įsodinau Mortą į tą mažesnę. Šalia stovėjo mama su mažyliu Babybjorn nešynėje, o aš – su Gertrūda tokioje pačioje BabyBjorn nešynėje. Užsimezgė kalba. Kadangi mama stovėjo kiaurai šlapia (mat laukė vyresnėlio, kol jis važiuoja), pasiūliau jai Gabrieliaus skėtį. Pradėjom kalbėtis ir…paaiškėjo, kad ji – britė. VALIOOOO, galėjau „persijungti” į anglų kalbą, ką nedelsiant ir padariau…(ot, bėgėdė, reiktų juk „treniruoti” savąją prancūzų…) Taip ir pajunti, kad būtent tokios šventės padeda susidraugauti – juk dabar, pamačius ją pasiimant vaiką, jau ir pasilabinsiu, o gal net susitarsim, kad kurią dieną vaikai kartu pažaistų! Be to, jos vidurinėlis (galbūt) kitais metais eis į viena klasę su Morta, nes yra tik keliais mėnesiais jaunesnis. Šiemet jie nusprendė jo dar neleisti ir palaikyti namuose su mažąja sesute Nelly, kuriai, pasirodo, 8 mėnesiai.

Žinoma, vaikai suvalgė ir cukraus vatos, kurią „suko” vienas iš tėvelių. Ar jūs prisimenate tą skonį? Aš tai puikiai. Ir prisimenu, kaip baisulingai jos visada norėdavau…Kažkodėl labai gerai prisimenu kaip ją valgau Kauno zoologijos sode…buvo dar tikrai labai maža. Ir prisimenu tą didžiulį jos „kalną”, kurį dideli „tetos ir dėdžiai” paduoda, kai paprašai…Dabar tie „tetos ir dėdžiai” – mano dydžio, o vatos „kalnas” – gerokai mažesnis, tačiau – pačiupus galabėlį iš vaiko – aš pasimėgaudama ragauju…vaikystę…

Taigi Morta apsuko „mažiukų” karuselėje du ratus, o po to prie jos prisijungė porai ratų ir broliai. Kadangi liko vienas bilietėlis, tai visi trys nuėjo prie saldainių stendo ir išsirinko po saldainį už tą vieną bilietėlį. Buvo jau po penkių, ir pradėjo budinėti Gertrūda. Supratome, kad jau laikas keliauti… Be to, jau iš tiesų buvome pakankamai sušlapę ir pašalę, kad galėtumėme sakyti, jog iš tiesų sudalyvavome „ekstremalioje” šventėje!

Įsėdę į mašiną vaikams pasakėme, kad Vilhelmo ir Mortos mokyklos šventės bei VIlhelmo pasirodymo proga turime vaikams siurprizą – važiuojam į Pizza Hut. Nurimus aistroms VIlhelmas pasakė, kad jam šita diena – pati geriausia…

Kodėl vaikai taip mėgsta Pizza Hut? Ogi todėl, kad ten galima gerti…KIEK TIK NORI. Išsirinkti PICĄ. Ir po to valgyti KIEK TIK NORI ledų ir su KOKIAIS TIK NORI IR KIEK TIK NORI priedų. Įsivaizduojate? Jie patys keliauja ir įsipila lašą Pepsi MAX, po to…Fantos, po to…Ice Tea, po to…žodžiu, supratot. Ir dar…PATYS įsideda ledukų! Tas pats su ledais: krauni, kiek tik nori ir renkiesi iš daugybės priedų. Žodžiu, iš ten išvažiuojame tada, kai ledainėje lieka pusė porcijos (nesvarbu, kad tai kokia trečia porcija…) ledų…ir išgerta koks litras limonadų:) Kai tau 2.5, 5.5 ir 7.5 metų tokia išvyka – švenčių šventė! Tokia ir buvo ši diena. Ir lietus visai nesugadino nuotaikos.

VIsi smagumai (bent jau mums su Gabrielium) tuo nesibaigė. Būtent Pizza Hut pamatėme Gertrūdą labai sąmoningai siekiančią žaisliuko ir jį vis nustumiančią:) Tas žaisliukas irgi simbolinis – Gertrūda jį ir krūvą sauskelnių gavo dovanų nuo Gabrieliaus kolegų, kai gimė! Toks mažas ir nereikšmingas žingsniukas žmonijai, o toks didelis Gertrūdai:)

Grįžus pripylėme vonią šiltutėlio vandens ir įkišome į ją VIlhelmą ir Mortą. Jie pažaidė, o po to – jiems plūduriuojant šiltame vandenyje – perskaičiau ir šio vakaro pasaką. Tuo metu Augustas greitai maudėsi duše ir po to ilgai skaitė su tėtė knygą…Atrodo, kad zuikiai užmigo vos padėję savo papurusias galveles ant pagalvių…Tikrai gera diena. Ir džiaugsmas dvigubas, kad vaikams jis asocijuojasi su mokykla: MANO mokykla yra nuostabi, MANO mokytoja mane viso to išmokė…tikrai nuostabu, ar ne?