Tęsiu straipsnių apie patyčias ciklą. Šįkart – dar vienas naudingas leidinys. Jeigu praeitas buvo labiau orientuotas į dirbančius su vaikais, tai šis – į pačius vaikus. TAČIAU visų pirma noriu pabrėžti šito leidinio naudą TĖVAMS. Kadangi ne visi tėvai žino, ką daryti, kai vaikas susiduria su patyčiomis ir tuo labiau nežino, ką būtų galima vaikui patarti, iš tiesų patarčiau įdėmiai perskaityti šį leidinį: galbūt pirmą kartą be vaiko, o antrą kartą su vaiku, aptariant tai, kas perskaityta. Aš publikuoju tik nedidelę ištrauką, o VISĄ LEIDINĮ RASITE PASPAUDĘ ŠIĄ NUORODĄ.

Kodėl apie patyčias sunku kalbėti?Jau ne viename mūsų knygelės puslapyje susidūrei su tokiu paskatinimu: „Labai svarbupapasakoti apie patyčias kuriam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki, – mamai, tėčiui,mokytojui ar kam nors kitam.“

Svarbu kalbėti apie patyčias ir mes neretai skatiname vaikus ir paauglius dalytis savo išgyvenimais, kylančiais dėl patyčių. Vis dėlto vaikai sunkiai ryžtasi kalbėti apie patyčias, o neretai niekam nepasakoja apie tai, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi. Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su savo tėvais –47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. O paklausti, ar pasakoja apie patyčias mokytojams,atsakė panašiai. Galbūt tu žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems? Kai mes paklausėme vaikų, kodėl taip yra, jie atsakė taip:

• baisu, kad skriaudėjai kerštaus;

• nenoriu būti skundiku;

• nenoriu jaudinti tėvų;

• gėda, kad pats negaliu apsiginti;

• baimė prarasti draugus;

• sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti;

• net jei ir pasakysiu apie patyčias – situacija vis tiek nepasikeis.

Galbūt ir tu galvoji panašiai kaip vaikai, kurių atsakymus parašėme aukščiau? Galbūt ir tu baiminiesi, kad pasakydamas apie patyčias sulauksi skriaudėjų keršto, tėvai jaudinsis arbus sunku įrodyti vykstančias patyčias?

Pamėginkime trumpai aptarti tas baimes, kurios neleidžia vaikams pasakoti apie patyčias, o suaugusiesiems sužinoti, kad vaikai dėl to labai skaudžiai išgyvena.

„Baisu, kad skriaudėjai kerštaus.“ Visiškai normalu baimintis, kad skriaudėjai gali kerštauti, jei tu papasakosi apie tai, ką jie daro. O galbūt tavo baimė sumažės, jei pasakysim, kad dauguma skriaudėjų bijo, kad apie tai, kaip jie elgiasi, sužinos suaugusieji?. Iš tiesų skriaudėjai neretai stengiasi netinkamai elgtis tada, kai suaugusiųjų nėra šalia, nes nenori, kad suaugusieji sužinotų apie netinkamą elgesį. Kartais gali net ir prigąsdinti patyčias patiriantį vaiką: „Tik pamėgink pasakyti – pamatysi, kas tau bus!..“ Tiesa yra ta, kad netinkamą veiksmą galima sustabdyti tik kalbant apie tai ir paprašant kitų žmonių pagalbos.

„Nesakysiu apie patyčias, nes nenoriu būti skundiku!“ Taip galvoja daug vaikų. Baimė būti skundiku dažnai neleidžia kreiptis pagalbos tuo metu, kai jos tikrai labai reikia. Kita vertus,baimė būti skundiku neleidžia pasakyti ir apie tas situacijas, kai kiti vaikai nukenčia nuopatyčių. Įsivaizduokime tokią situaciją: 13-metis Mykolas vakare grįždamas iš treniruotės pamatė, kaip skersgatvyje kažkokie trys Mykolui iš matymo pažįstami paaugliai spardo berniuką iš kitos Mykolo mokyklos klasės. Apsidairęs Mykolas suprato, kad gatvėje nieko daugiau nėra ir neįmanoma niekur paprašyti pagalbos. Tad jis kuo skubiausiai parbėgo namo, apie matytą situaciją papasakojo savo tėvams, kurie suskubo iškviesti policiją.Kaip manai, ar tai, ką padarė Mykolas, yra skundimas? Neretai ir vaikai, ir suaugusieji painioja skundimą su pagalbos prašymu. Kai tau nutinka kas nors blogo, tave kas nors nuskriaudžia ir tu pats negali apginti savęs – būtina kreiptis pagalbos į tuos, kurie gali tau padėti: tėvus, mokytojus, kitus suaugusius žmones. Kuo suaugusieji tau gali padėti – rasi skaitydamas skyrelį „Kuo gali padėti suaugusieji?“

„Nenoriu jaudinti tėvų.“ Iš tiesų gali būti, kad tėvai, sužinoję apie patiriamas patyčias, susirūpins esama situacija. Tėvai gali norėti ir imtis kokių nors veiksmų, kad tave apgintų nuo patyčių. Tėvų susijaudinimas ar susirūpinimas yra visiškai natūrali reakcija. Suprantama,vaikus ir paauglius tokia tėvų reakcija gali išgąsdinti. Vis dėlto tik papasakoję suaugusiesiems apie patiriamas patyčias vaikai gali iš jų sulaukti palaikymo ir pagalbos. Jei nedrąsu iš karto kreiptis į tėvus – iš pradžių galima pasikalbėti su bendraamžiu, „Vaikų linijos“ konsultantu ar žmogumi, kuriuo pasitiki, ir kartu apgalvoti, kaip pateikti tėvams informacijąapie patyčias.

„Gėda, kad pats negaliu apsiginti.“ Pameni, apie tai mes jau šiek tiek kalbėjome skyrelyje apie mitus. Neretai vaikai ir paaugliai mano, kad su įvairiais sunkumais turi susidoroti patys.Tuomet atrodo, kad ir su patyčiomis turi kovoti pats vienas. Labai svarbu pirmiausia sau pačiam pripažinti, kad būna situacijų, su kuriomis vienas negali susidoroti. Pavyzdžiui, gal pateksi į patyčių situaciją, kurią įveiksi pats – gal pakaks nekreipti dėmesio ir skriaudėjai nebesikabinės prie tavęs. Tačiau gali kilti tokių patyčių situacijų, kai vienas jų įveikti negalėsi– galbūt skriaudėjai bus gerokai už tave stipresni ar jų bus ne vienas, o keletas. Tuomet svarbu pasakyti sau: „Vienas to galiu ir neįveikti. Turiu kreiptis pagalbos.“

„Sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti…“ Tikrai ne visuomet lengva suaugusiam žmogui išsiaiškinti vykusias patyčias ir suprasti, kaip į jas reaguoti. Gali apimti baimė: „Niekas manimi nepatikės“ arba „Aš negalėsiu įrodyti, kad iš manęs tyčiojosi.“ Kartais ir patys skriaudėjai tuo gąsdina patyčias patiriančius vaikus, tikėdamiesi, kad vaikai tylės apie patiriamas patyčias. Jeigu ir tektų susidurti su sunkumais sprendžiant patyčių situacijas, pavyzdžiui,tavimi netiki mokytojas ar klasės auklėtojas, nenuleisk rankų! Jei vienas suaugusysis tavimi nepatikėjo, pamėgink kreiptis pagalbos į kitą žmogų. Galbūt su juo pavyks surasti būdą kitiems pasakyti apie patyčias ir jas sustabdyti.

„Net jei ir pasakysiu apie tai – situacija vis tiek nepasikeis.“ Tokia baimė tikrai yra suprantama. Žinai, patyčios yra toks senas ir visiems gerai žinomas elgesys, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti ir retkarčiais net nemėgina nieko keisti. Kartais tenka iš vaikų išgirsti, kad papasakojus tėvams ar mokytojams apie patyčias situacija ne tik nepagerėjo, bet net ir pablogėjo. Labai apmaudu, tačiau sprendžiant patyčių situacijas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia daug kantrybės. Dažnai patyčios nesiliauja iš karto –tačiau situacija gali gerėti pamažėle. Kreipdamasis pagalbos turėk omenyje, kad suaugusysis nėra visagalis ir tikrai negalės iš karto sustabdyti patyčių. Patyčias jūs galite įveikti bendromis jėgomis: kartu pasitardami, ką gali daryti suaugęs žmogus, o ką gali daryti tu; aptardami,kaip situacija keičiasi, ieškodami kitų žmonių, pavyzdžiui, mokyklos direktoriaus ar kitųvaikų tėvų, pagalbos. Svarbiausia – nelik vienas su savo išgyvenimais!