Vieną kartą…prasideda dauguma pasakų, ar ne? Šįkart – naujo projekto pradžia. Projektas – dviejų „dimensijų”: apžvelgsime, kaip vyksta smulkiosios motorikos raida IR pažvelgsime į kertinius stambiosios motorikos „akmenis”.

Žinoma, galima viską tiesiog aprašyti, TAČIAU…norėjosi, kad viskas būtų tikra ir gyva! Kadangi visai neseniai gimė mažoji Luknė, pakviečiau ją dalyvauti šiame projekte: tėveliai sutiko ir nufotografuoti, ir nufilmuoti mažylę bei  papasakoti, ką ji kiekvieną mėnesį išmoksta naujo. Tiesa, pateikiu visų mėnesių aprašymą (kad – norintys iškart susipažinti su visa smulkiosios motorikos raida – iškart viską „pamatytų” vienoje vietoje), tačiau kiekvieną mėnesį papildysiu šį tekstą (ir iškelsiu jį „į viršų”, kad skaitytojams būtų patogu!) Luknės mamytės Indrės aprašymu.

Taigi – metų smulkiosios motorikos projektas su Lukne!

Kai kūdikėlis gimsta, jo rankutės būna tiesiog suspaustos į kumštelius, o pirmųjų metų pabaigoje jis jau stato bokštelius, valgo, varto knygelės lapus. Neįtikėtina, tiesa? Iš tiesų raida niekada nėra tokia sparti kaip pirmaisiais gyvenimo metais. Atrodo, kad kasdien – po stebuklą.

SMULKIOSIOS MOTORIKOS „ŽINGSNELIAI”

NAUJAGIMIS – 1 MĖNUO

Pirmąjį mėnesį rankutės būna suspaustos į kumštelius. Jeigu į kumštuką įspraudžiate savo pirštą, tai tikriausiai nustebina, koks stiprus yra šitas mažulytis kūdikėlis. Tačiau tai – tik refleksas. Kol kas mažylis sąmoningai dar nemoka nieko laikyti. Ir dar nesuprato, kad rankutės – jo kūno dalis. Maždaug šešių savaičių kūdikiai jau viena ranka pagauna kitą savo ranką ir čiupinėja pirštelius.

PIRMASIS LUKNĖS RANKUČIŲ MĖNUO:

Pirščiukai buvo vienas įsimintiniausių mūsų vyresniosios sesės bruožų: vos gimusi ji turėjo pianistės pirštus ir įsimintiną manikiūrą. Todėl buvo įdomu, ar ir antroji sesė vos gimusi pavergs pirščiukais. Nors tiek pirščiukai, tiek nageliai buvo netrumpi, Luknė pavergė savo neeiline šukuosena: tikra ilgaplaukė juodakasė!:)

Mūsų abi sesės ne visai atitinka standartą: nei vienos, nei kitos pirščiukai nebuvo „užsidarę“ į kumštukus. Žmonės sako, kad tai parodo vidinę vaiko ramybę. Gal taip ir yra, kai tėvai stengiasi be reikalo vaikų nenervint ir nevirkdyt. Kumščiukus matom tikrai retai, dažniausiai tada, kai sesė kuo nors nepatenkinta, pavyzdžiui, yra rengiama (o jai nepatinka drabužėlių spalva)) Paprastai laisvai makaluojasi tiek rankos, tiek pirščiukai. Rankos plačiai plačiai išsiskečia, kai sesę nuogutę guldom arba maudom. Kartais atrodo, lyg ji bando laikytis už oro. Šauniausiai pavyksta pasilaikyti už piršo ar už mamos krūtinės bevalgant: reikia saugot, kad pieno barelis niekur nedingtų.

Kol kas rankytės dar neklauso. O gal, tiksliau tariant, dar ne visai aiški jų paskirtis. Tiesa, kartais ima ir iškrečia piršteliai kokį netikėtumą: didelei Luknės nuostabai netyčia užkabina virš galvos esančius žaisliukus, o tai jau visai neblogas kasdienybės paįvairinimas. Kartais pirščiukas netyčia, visai netyčia, atsiduria burnoje ir galima jį pačiulpti. Luknei tai labai patinka, tik, deja, tokia sėkmė dar nedažna.

Mūsų naujausia pramoga – šaukštelis. Duodam Luknei jį palaikyti. Žinoma, sąmoningai ji šaukštelio negriebia, bet įdėjus į ranką mielai palaiko (nuotraukoje matomą šaukštelį savo laiku sukandžiojo Upė, nes Luknė, kaip ir dera vieno mėnesio kūdikėliui, dantukais pasigirti dar negali).

Upei šaukštelį pradėjom duoti dar anksčiau ir jau trijų savaičių bemosikuojant šaukštelis atsidūrė burnoje. Mums buvo daug džiaugsmo. Tiesa, sąmoningai šaukštelį į burną Upė pataikydavo sulaukusi kelių mėnesių. Taigi mūsų mažoji sesė dar turi laiko.

Mažosios piršteliai patinka ir sesei. Ji mielai parodo, kur Luknės viena ranka ir kur kita ranka. Rodymo metu yra būtina abi rankas gerokai suspausti. Jei kartais kuri nors sesės rankytė būna pasislėpusi, Upelė ją būtinai iškrapšto. Šaukštelį paduoti sesei – irgi puiki atrakcija Upei. Tiesa, jei sesė šaukšto nepaima, vyresniąją sesę ištinka lengvas nervukas, galima net mamai dėl to pasiskųsti.

P.S. Su Lukne dar to neišbandėm, bet bandymas su Upele paliko gilų įspūdį: menėsio vaikas iškeltas geba kabėti savo rankutėmis įsikibęs į suaugusiojo nykščius! T.y. nelaikomas! Toks stiprus yra čiupimo refleksas. Kai mums Kristina „Šemetienė“ tai parodė, buvom „apakę“. O tai pamačiusią Upės močiutę ištiko lengvas šokas, po kurio ji, laimei, greitai atsigavo. Tiesa, nerekomenduojame taip su savo kūdikėliais eksperimentuoti patiems tėvams 😀

Jeigu norite plačiau pasiskaityti apie pirmojo mėnesio raidą:

Pirmasis Vincento mėnuo.

Amžiaus tarpsniai. Naujagimis.

Vystymosi kalendorius. Naujagimis.

Vystymosi kalendorius. 1 mėnuo.

NUO 2 IKI 3 MĖNESIO:

Maždaug aštuntąją savaitę kūdikėlio delniukai išsitiesia. Dviejų mėnesių kūdikėlis jau mojuoja rankomis ir tranko per kabančius žaisliukus. Duokite barškutį – garsas leis suprasti, kad rankos – jo kūno dalis. Be to, daiktai pradės keliauti į burnytę.

ANTRASIS LUKNĖS RANKUČIŲ MĖNUO:

Antrasis mėnesis prabėgo, taigi skubam pristatyti smulkiosios motorikos progresą mūsų namuose. Jis nėra toks akivaizdus, bet atidžiau pasekus matosi, kad Luknei rankytės ir pirščiukai reiškia šiek tiek daugiau nei pirmąjį mėnesį: virš galvos esantys žaisliukai vis dažniau sujuda netyčia užkabinus, pirščiukai kokį nors daiktelį griebia vis stipriau, šaukščiukas, vis ilgiau užsibūnantis gniaužtukuose, jau karts nuo karto ne visai sąmoningai ir didžiai Luknės nuostabai patenka į burnytę. Tiesa, pirštus pagraužt kur kas fainiau nei šaukštelį. Visai nesvarbu, ar pirštai tėvelių, ar savi. Rašau ir man prieš akis stoja vaizdas, kai tėvai vis traukia vaikų (ar kūdikių) pirštus iš burnos, juos gėdindami, kad negražu… Mums tai labai gražu. Bent jau šiuo Luknės gyvenimo etapu.

Kartais įspraudžiam sesei kokį kūdišką žaisliuką į rankas. Kol kas jos visai nežavi žaisliukų barškėjimas, net šiek tiek erzina, tik pastebėjom, kad vargšiukė visai nesupranta, kad skambantį ir pykdantį barškutį galima paleisti iš rankų, kad jis nebenervintų. Pora kartų yra ir savo ausytę pasigavus, patampius iš visų jėgų lyg kokį zuikio ūsą. Ir nors Luknė keletą sykių pademonstravo, kaip galima stipriai stipriai įsikabinti į lopšiuko rankenas ir iš visų jėgų stengtis neužmigt, kai tėtis lopšį supa, akivaizdu, kad kol kas vaikiukas rankyčių nesuvokia kaip savo kūno dalies, kurią ji pati ir niekas kitas gali kontroliuoti kaip tinkama.

Skirtingai nei Austėjos aprašyta, Luknytė dar nežiūrinėja savo rankyčių, bet tikim, kad anksčiau ar vėliau vis tiek pradės jas tyrinėt ir atrast visokius gėrius. Ir apskritai – augindami antrą vaiką (tiksliau tariant, mergaitę) esam kur kas labiau atsipalaidavę, preciziškai nebesekam, ką kokiu laiku kūdikis turėtų pradėti daryti, todėl nepykit, jei ko ir nepastebėjom. Be to, sesė taip žaviai ir plačiai šypsosi, kad pirščiukai tikrai lieka antrame plane.

P.S. Leisiu sau peržengti projekto rėmus ir trumpai parašyt, kokiais motoriniais pratimėliais užsiima 1 m. ir 9 mėnesių mergina. Iki išprotėjimo bando atsegti ir užsegti vežimėlio diržus, automobilinės kėdutės sagtį, megztinio užtrauktuką, atsirišti kepurę ar batus … ir virsta iš koto, jei bandai jai pagelbėti. Viską tik PATI!!!, kad ir koks sekinantis būtų procesas. Va čia tai valia ir užsispyrimas.

LUKNĖS STAMBIOJI MOTORIKA (teorinę dalį skaitykite po smulkiosios motorikos raidos aprašymo):

Šiandien kaip tik iš Luknės draugo Miko, už Luknę jaunesnio 9 dienomis, tėvelių sužinojom, kad jie jau nebesistengia prilaikyti Miko galvos. Kitaip tariant, „nebesisaugo”. Mums vis dar nedrąsu. Nors progresas keliant galvą, ją laikant yra akivaizdus, bet galvelė dar sunkoka ir niekada nežinom (nei mes, nei Luknė), kada ji nusvirs. Todėl dažniausiai vis dar prilaikom, nors jau ne taip atidžiai. Mažoji jau tikrai labai aiškiai reaguoja į aplinką, kalbinama šypsosi, seka, ką daro sesė (Upės dideliam džiaugsmui), dairosi aplink, todėl nešiodami vis dažniau ją atsukam „į žmones“, o ne į save: galva nebenusvyra jau gana ilgai.

Dar kartą paskaičius Austėjos aprašymą pagalvojau, kad gal retokai Luknę guldom ant pilvuko. Reiks pasitaisyt. Kita vertus, Upelė niekada nemiegodavo ant pilvo, o Luknė miega. Kartais ryte ją apvertus ant pilvuko pavyksta laimėti dar gerą valandą miego, o ir šiaip paguldyta ant pilvo labai neprieštarauja. Viena mano kolegė juokiasi, kad jos sūnus – ilgą laiką vystytas – iki 6 mėnesių kaip batonas paguldytas gulėdavo. Apie dabartinius kūdikėlius taip jau nebepasakysi: gulėt dar guli, bet jau visai ne kaip batonai. Pastebėjau, kad mūsų mažoji sesė gulėdama jau šiek tiek gali pasisukti į vieną ar kitą pusę. Jau reikia pradėti rimtai saugoti, kad netyčia kas nenutiktų…

Iki šiol darėm tik masažiukus, bet dabar jau pradėsim rimtesnes mankšteles su palaikymais ir pasivartymais. Kitaip tariant, griebsim stambiąją motoriką už ragų…

TREČIASIS LUKNĖS RANKUČIŲ MĖNUO:

Visą trečiąjį mėnesį didžiausią dėmesį Luknė skyrė nykščio kišimo į burnytę technikos lavinimui. Pažanga didžiulė – pirštas į burną keliauja nesutikdamas jokių kliūčių. Į burną labai atkakliai Luknė bando susikišti ir abu kumštelius vienu metu, bet kol kas burnyte per maža, o toks veiksmas sukelia tik piktumą ir erzulį.

Antra, Luknė dažniau mojuoja rankytėmis ir jau akivaizdžiai bando pasiekti virš galvos kabantį žaislą (ir jau gana aišku, kad vieni žaislai jai patinka labiau nei kiti: kol kas akivaizdus favoritas – virš vystymo stalo kabantis mėlynas zuikis.

Kaip ir žadėjo Austėja, vaikiukas (tiksliau, vaikiukė) jau įdėmiai apžiūrinėja savo rankytes. Į delniukus įduotas žaisliukas juose išbūna gana ilgai, bet dėmesys tokiems rankiniams-graužtiniams žaisliukams dar kol kas ribotas. Ir aišku neabejotinai – viskas, kas rankose, keliauja į burnytę. Tame tarpe ir Kalėdų senio dovanėlės.

Stebėdami stabiąją motoriką, galime drąsiai pasakyti, kad Luknė jau gerai laiko galvą. Nešiodami jau gana seniai nebeprilaikome, o ir keliam labai nebesusimąstydami apie galvytę. Nešiojama stačia (šita poza – be konkurencijos) Luknė dairosi ir beveik visada šypsena ir gera nuotaika reaguoja į ją užkalbinančius. Darydami mankštelę, Luknę sodinam ir guldom laikydami už rankyčių – jaučiasi ir stiprėjantis presas, ir galva visai nesimakaluoja, tiesa, nugarytė dar gana sulinkus. Kai Luknės abi rankytės pagauna mamos ar tėčio rankas, jai jau labai sunku atsispirt norui sėstis. Pasodinta ant delno, ji gana stabiliai laikosi – taigi yra puikiai pasiruošus fotografuotis paso nuotraukai.

Paguldyta ant pilvo mūsų mažoji sesytė pakelia galvą ir pasidairo, ir tą daro gana ilgai (na bent jau mums ta kokia minutė kita tikrai atrodo ilgas laiko tarpas). Keldama galvą ji gražiai remiasi alkūnėmis.

Atrėmusi pėdas į tėčio ar mamos delną pašliaužia, tačiau statoma jau beveik nežengia žingsnio (refleksas dingsta oi dingsta). Vis tik pastebėjom, kad kojytėmis Luknė remiasi vis tvirčiau ir jau ne už kalnų diena, kai laikomai stovėti jai bus ojojoj kaip malonu. O kol kas labai malonu kojytėmis pasispardyt, ir gulint, ir sėdint supamoje kėdutėje – kedutė kartais taip įsisūpuoja nuo kojų darbo, kad darosi baisu, kad vaikelis kokio trišuolio iš tos kėdutės neatliktų.

Sesė gulėdama imasi jau vis rimtesnių veiksmų: gulėdama ant nugaros pasiverčia ant kurio nors šono ir atvirkščiai ir kartais tikrai atrodo, kad dar pora milimetrų ir Luknė apsivers ant pilvo. Bet pagyvensim pamatysim, o kol kas palikt gulinčią ją dar galim, bet ypatingų atsargumo priemonių imtis jau būtina.

Tiesa, šiandien trijų mėnesių proga apsilankėme pas pediatrę ir profilaktiškai pas chirurgą. Gydytojai jokių raidos nukrypimų nuo normos nepastebėjo. Kalėdų ir Naujųjų metų proga tuo ir džiaugiamės ir visiems linkim to paties – sveikatos ir polėkio kiekvieną mėnesį išmokti vis ką nors naujo!

Antrasis Vincento mėnuo.

Trečiasis Vincento mėnuo.

Antrasis Gertrūdos mėnuo.

Trečiasis Gertrūdos mėnuo.

Vystymosi kalendorius. Antras mėnuo.

Vystymosi kalendorius. Trečias mėnuo.

4 MĖNUO

Kūdikėlio mojavimas rankomis – vis prasmingesnis ir koordinuotesnis.  Dabar kūdikis griebia daiktus iškart abiem rankutėm. Be to, prasideda naujas etapas: žaidimas rankomis tiesiai priešais save (angliškai yra net terminas – „midline play”).

KETVIRTASIS LUKNĖS STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDOS MĖNUO

5 MĖNUO

Dabar jūsų vaikučio kumštukai atgniaužti jau beveik visą laiką, kas leidžia jam jau visavertiškai išnaudoti lytėjimo pojūtį. Jo grybšnys – tvirtesnis, delniuku ir pirštukais jau tvirtai gali (iš)laikyti žaisliuką. Be to, jau gali mokėti perimti žaisliuką iš vienos rankutės į kitą. Į šio mėnesio pabaigą vaikui jau galite pasiūlyti pirmąsias kaladėles.

PENKTASIS LUKNĖS STAMBIOSIOS IR SMULKIOSIOS MOTORIKOS RAIDOS MĖNUO

Kojytė jau burnoj! Luknė ją pasigauna ir ramiu veidu įsikiša į burną. Linksmai graužia tol, kol kojos skonis užnervina. Bet vaizdelis tikrai žavus, kai mažiukė kojas užsivertus nuogu užpakaliuku guli.

Šiaip jau visą mėnesį Luknė gyvena ant grindų. Vystymo lenta jau irgi visą laiką ant žemės, nes apsiversti nuo nugaros ant pilvo Luknei užtrunka maždaug dvi sekundes.

Yra porą kartų pavykę ir nuo pilvo ant nugaros atsiversti, bet tai dar ne sistema, o atsitiktinė sėkmė. Gulėti vaikui jau gerokai įgriso (tiesa, kai pagalvoji, ji gulėjus yra ir taip gerokai mažiau nei kiti vaikai  🙂 ), todėl paguldoma ji leidžiasi tik ekstremaliai geros nuotaikėlės.  Nuotaikėlę gerokai pataiso balionas, kurį galima visaip patąsyt abiem rankom gulint ant nugaros. Nors ir šis į mėnesio pabaigą jau dažniau kelia piktumėlį nei džiaugsmelį.

Tiesa, kartais gulėdama ant vystymo lentos (kuri ant žemės) Luknė padaro gražų tiltelį, o makalavimas kojomis (tiksliau – mušimas į grindis) yra aukščiausio lygio. Net sesė švelniai mažąją vadina Makaliūne 🙂

Gulint ant pilvo, labai patogu pažiūrėt kokius teletabius. Dėl jų galima ir kaklą beveik išsisukt, kad tik koks kraštelis ekrano matytųsi. O šiaip gulėdama ant pilvo mergužėlė siekia toliau padėtų žaisliukų, kartas nuo karto pasistumia kojomis keletą centimetrų. Vis tik kol kas kur kas lengviau tiesiog į viršų pakelti užpakaliuką, nei pasistumti į priekį.

Būti laikomai gulima padėtimi, Luknei nepatiko niekada. Gelbėjo pusiau sėdima padėtis, bet dabar jau ir ši ne prie širdies. Ji iš visų jėgų bando sėstis (kaip ir sėdėdama supamoj kėdutėj) ir garsiai reiškia savo nepasitenkinimą.

Todėl ant savo kelių Luknę jau kuriam laikui pasisodinam visai sėdom. Ji maloniai atsiremia nugaryte ir šiek tiek pasėdi ramiai. Tiesa, mažiukė jau pasėdi ir neatsirėmusi: tiesiai laiko nugarytę kokią minutę, nevirsdama nei į priekį, nei atgal. Džiaugiamės, kad sesė tuoj sėdėti ir galės daug atidžiau stebėt tai, ką daro Upė 🙂

Nes didžioji sesė jau pradeda vis labiau atkreipti mažosios sesės dėmesį ir ši nuostabiai šypsosi ar juokiasi, kai Upelė išdarinėja kokius nors „fintelius“, laksto, išdykauja ar šiaip sako „sesyte, labas rytas“ arba „makaliūne“ arba „mylia mylia“ arba … arba …  arba. Tiesa, Upelė sesę ir gerai „pastroina“ : „Luknyte neveeeeerk, sesei nepatinka“ 🙂

Tas tiesus nugarytės laikymas kur kas palengvina ir nešiojimą. Luknę jau galima pasisodinti ant klubo ir gana patogiai nešioti viena ranka (tiesa, reikia atsargiai, nes kartais Luknė ne visai smagiai atsilenkia) Tai ypač aktualu man, mamai, nes jau trečia savaitė kaip mūsų tėtis kiekvieną mielą rytą žygiuoja į darbelį (taip taip, yra tėčių, kurie mieliau būna tėvystės atostogose, nei eina į darbą 😀 ), o aš visą dieną lakstau paskui dvi mergaites.  Oi, lakstau paskui vieną, o kitą laikau 🙂

Rimta mėnesio naujiena – stovėjimas. Anksčiau statydavom ir Lukniukės kojos linkdavo. Dabar nebelinksta – ji gana tvirtai remiasi padukais (ne tik pirštų galais) ir stovėdama yra labai patenkinta.

Tiesa, ir preso reikalai juda į priekį: laikoma tik už šlaunų Luknė preso pagalba šiek tiek išlaiko lygią nugarą (kaip nuotraukoj).

Sėdėdama Luknė gali doroti kokį žaisliuką, sugriebusi abiem ar viena rankute. Daikteliai rankose laikosi tikrai labai gerai. Jei daiktas guli, Luknei kol kas sunkiai sekasi jį paimti. Bet jei ką nors paduodam, Luknė mielai paima, dažnai stengiasi ką nors pagriebt nuo stalo ar, pavyzdžiui, mamos ar tėčio laikomą puodelį, šaukštelį ar lėkštę. Jau porą kartų nespėjom sužiūrėt ir sesė sukišo rankas į lėkštės turinį 🙂 Ar suplėšė skaitomą žurnalą. Kitaip tariant, mandagaus elgesio taisyklės dar ne mums. Dabar kaip tik matau, kaip gardžiai mažoji graužia tėčio megztinio raištelį 🙂

Labai labai dažnai Luknė graužia susikišusi vieną ar abi rankas, marškinėlių ar seilinuko kraštą. Nutinka taip, kad graužimas pradžioj malonus, o paskui gana nervinantis, bet mažiukė dar ne visada sumąsto, kad rankas galima tiesiog iš burnos ištraukti… Dažniausiai jai šiuo klausimu turi padėti tėveliai, taip išsklaidydami kilusį nepasitenkinimą. Kai Luknę prikišam arčiau savo veido, ji maloniai jį visą parakinėja 🙂 Pavyzdžiui, bando pagraužti nosį, arba rankom paklibinti akis 🙂

Baigiu rašyt, nes Upė nori sumuštinio „su šituo bulku“. Ar šiaip „ko nors pavalgyti“ 😀

Penktasis Gertrūdos mėnuo.

Penktasis Vincento mėnuo.

Vystymosi kalendorius-penktas mėnuo.

6 MĖNUO

Kai vaikas išmoksta daiktus suimti nykščiu ir smaližiumi, atsiveria nauji horizontai! Tačiau…jo judesiukai vis dar nėra galantiški, ir dažniausiai ima daiktus dar visu delnu. Be to, jau mokosi ir paleisti daiktus (numesti). Jeigu bendraudamas su vaiku dažnai plosite, nemaža tikimybė, kad šio mėnesio pabaigoje vaikas (pa)mėgdžios, kaip jūs plojate!

Nuo 7 iki 8 mėnesio

SEPTINTAS LUKNĖS MĖNUO

Dabar kūdikis jau gali pirštukais imdamas maistą valgyti. Be to, jau galite duoti ir buteliuką su snapeliu – jis gal dar nemokės savarankiškai gerti, bet tikrai sugebės išlaikyti puodelį.

Aštuntas mėnuo atnešė iš tiesų nemažai pokyčių mūsų ir mūsų mažylės (ar, tiksliau, dviejų mažylių) gyvenime. Vienas pagrindinių – tėtis tėvystės atostogose, o mama darbe. Iššūkis visiems mums, bet kol kas tvarkomės visai neblogai. Iš principo tai turėtų reikšti, kad rašinėlių apie Luknę rašymą turėtų perimti tėtis, nes dabar jau jis svarbiausias jos kasdienybės žmogus. Bet žiūrėsim, kaip čia bus 🙂

Luknė jau tampa vis rimtesnė mergina. Šliaužimas vyksta dideliu greičiu, visos vietos yra pasiekiamos, įdomios ir patrauklios. Prišliaužusi prie ko nors Luknė jau gana lengvai atsiklaupia arba pasilaikydama atsistoja. Šiandien, pavyzdžiui, palikau sėdinčią prie žaisliukų dėžės, o kol pasidariau kavą, radau jau atsistojusią prie piešimo lentos ir besigardžiuojančią kreidutėmis 🙂 Porą kartų ta lenta jau yra užgriuvus ant stovėtojos… Kaip ir žaislinė virtuvėlė, ir kėdutė, ir pan.

Beje, jau ne už kalnų dienelė, kai vaikas vis tik prisivers pirščiukus durimis, nes labai jau mėgsta prišliaužus varstyti duris pirmyn atgal… Ne visada duris uždarom normaliai, ne visada ir vaiką nužiūrim…

Šiaip atsirėmusi ar įsikibusi (pavyzdžiui, į lovytės ar sofos kraštą) Luknė gali ir pati pavaikštinėti. Gali atsitūpti ir vėl atsistoti. Gali persisverti. Kartais tik ir spėji griebt už kojos per sofos kraštą besiverčiančią 🙂 Viena iš patraukliausių vietelių – pirmasis laiptas.  Luknė prišliaužia prie jo ir bando lipti ant atrosios pakopos. Beje, kokį kartelį yra pavykę, o šiaip tik viena koja lengvai pakyla  🙂 O nepasitenkinimas tai didelis, kai lipti norisi, o negali! Pastebėjom, kad, priėjusi bordiūrą, Luknė supranta, kad, norint užlipti, reikia kelti koją aukštyn. Ir jai kol kas visai neblogai sekasi tai padaryt.

Vaikščiojimas yra veikla favoritė ir, jei kas vedžiotų, Luknė galėtų vaikščioti tikriausiai visą dienelę!  Eidama ji labai tvirtai stato kojeles, žino savo tikslą ir kryptingai link jo juda. Prieš kokią savaitėlę pastebėjom, kad Luknė jau gali paeiti ir laikoma už vienos rankos. Nedaug, bet gana tvirtai. Mums atrodo, kad tai vienas iš savarankiško vaikščiojimo pranašų.

Šiaip jai drąsos netrūksta – drąsiai stojasi, lipa, šliaužia, eina. Kartais atsiremia tik viena ranka, kartais sugalvoja pasileist apskritai (tik lygsvarą pavyksta išlaikyt kokias lygiai 2 sekundes 🙂 ) Kartais pasilaikydama viena ranka lenkiasi paimti kokio ant grindų gulinčio daiktelio, kartais pavyksta, kartais ne. Esame išbandę ir kaimynų vaikišką karutį BRIO – Lukniukei visai neprastai sekasi jį stumti ir žygiuoti iš paskos!

Kol kas tikriausiai sunkiausiai sekasi ropoti, matyt, trūksta gerų pavyzdžių, nes mūsų sesė irgi nuo šliaužiojimo bene iškart perėjo prie vaikščiojimo. Esant rimtam reikalui Luknė paropoja kokį metrą, bet įprasta susisiekimo priemonė be konkurencijos yra šliaužimas. Ir mums gerai – grindys puikiai išsivalo :))

Visai neseniai Luknė pradėjo jau pati atsisėsti. Dar ne visada iki galo pavyksta, bet vis dažniau ir dažniau. Atsisėdus ar atsiklaupus ji žavingai išmoko ploti katučių 🙂

Pirštų miklumas vis didesnis ir didesnis. Jį labiausiai lavina Luknės aistra kokioms nors ant žemės esančioms mažytėms šiukšlytėms ir trupinėliams. Juos reikia būtinai pakrapštyt ir, jei pavyksta sugrabaliot, susikišt į burnytę.

Žaisliukų turim kalnus, bet vis tiek įdomiausi daiktai iš realybės. Pavyzdžiui, televizoriaus distancinis valdymas, kompiuterio laidai, kompiuteris, žurnalai, krepšiai ir pan. Didžioji sesė mėgsta pareguliuot, ką Luknei galima ir ko negalima. Bet jau ir jai ne visada pavyksta daiktelį išplėšt iš Luknės rankų, nes ši įsikimba kaip reikiant ir net nesiruošia paleist. Svarstom dabar, ar čia seniai jau Luknė ima daiktus viena ranka.. Bet tikriausiai seniai… Ir perima iš vienos rankos į kitą, ir paėmusi po daiktelį į kiekvieną ranką muša juos vieną į kitą.

P.S. Šįvakar jau įveikta pirma laiptų pakopa! 🙂

Dabar vaikutis pradeda rodyti smaližiumi. Tiesiog. Iš tiesų šis vėliau itin svarbus „ženklas” dabar kol kas dar nelabai ką ir reiškia. TAČIAU tai, kad vaikas moka tai daryti, reiškia, kad jis tuoj išmoks „pinceto grybšnį” – gebėjimą paimti mažus daikčiukus naudodamas nykštį ir smaližių. Šis gebėjimas – pats svarbiausias ir „didžiausias” smulkiosios motorikos gebėjimais pirmaisiais vaiko gyvenimo metais ir paprastai vaikai geba tai padaryti sulaukę 10 mėnesių.

Nuo 11 iki 12 mėnesių

Šį mėnesį vaikas tobulina „pinceto grybšnį”. Be to, jis jau krauna žaislus vieną ant kito, žaidžia kaladėlėmis ir verčia knygų kietais puslapiais lapus. Kuo vaikui geriau sekasi, tuo plačiau atverkite savo akis: dabar pats spintelių kraustymo ir visur mažų pirščiukų kišimo metas. Be to, tokio amžiaus vaikas jau ima stalo įrankius, buteliuką, stiklinę. Gali būti, kad gebės net pats valgyti, bet iš tiesų dauguma vaikų to išmoksta šiek tiek vėliau.

STAMBIOSIOS MOTORIKOS KERTINIAI AKMENYS pirmaisiais gyvenimo metais yra šie: savęs iškėlimas, vartymasis, atsisėdimas, ropojimas ir vaikščiojimas. Šiek tiek plačiau apie juos:

KELIAMĖS

Vaikutis negebės savęs iškelti tol, kol nebus pakankamai stiprus, kad galėtų pakelti savo galvą. Paprastai tą gali padaryti 2-3 mėnesių kūdikis. Vos ne iškart po to kūdikis pradeda kelti ir viršutinę kūno dalį. Žinoma, iš pradžių vaikutis tik pakelia galvą, pasiremia ant alkūnių ir dairosi. Maždaug šešių mėnesių kūdikis jau gali savo svorį išlaikyti ne tik ant alkūnių, bet ir ant delniukų.

Kėlimasis – rimtas reikalas. Be to, dauguma kūdikių nemėgsta būti paguldyti ant pilvuko. TAČIAU tai būtina raumenų stiprinimui ir kontrolei. Iš tiesų guldydami ant pilvuko treniruoti kūdikį turėtumėte nuo pat gimimo. Kuo anksčiau pradėsite ir kuo dažniau treniruosite, tuo greičiau vaikas pripras ir nesipriešins guldomas ant pilvuko. Kad vaikui būtų smagiau, kuo dažniau guldykite jį sau ant krūtinės – kūdikėlis norės matyti jūsų veidą, todėl kelsis.

VARTOMĖS

Kada mažylis pradeda vartytis? Dauguma – maždaug 4-6 mėnesių. Pirmuosius kartus apsivertęs mažylis labai nustemba – gal net daugiau, nei jūs! paprastai mažyliai pasikelia ir…perima svorį. Kai per daug svorio perima į vieną pusę, vaikas apsiverčia ant nugarėlės.

Kai kurie vaikai visų pirma išmoksta verstis ant nugaros, o kiti – ant pilvo. Bet kuriuo atveju, vaikas turės išmokti patraukti „iš kelio” ranką ir, žinoma, atrasti būdą, kaip pakartoti judesį, kurį pirmą kartą atliko visai atsitiktinai.

Kaip padėti? Kai pamatote, kad vaikutis ima verstis, pakiškite rankytę po šonu arba pakelkite ją virš galvos, kad jam būtų lengviau apsiversti. Pamatysite, koks jūsų pagalbinis judesys gali vaikui padėti ir…padėkite! Su kiekvienu apsivertimu tos pagalbos reikės vis mažiau ir mažiau.

ATSISĖDAME

Dauguma kūdikių pradeda sėdėti apie šeštąjį mėnesį. Visų pirma kūdikis bando save stumti į sėdimą poziciją, rankomis tvirtai atsirėmęs į grindis. Pamažiukais, vis geriau laikydamas pusiausvyrą, vaikas atsisės vis lengviau ir…pamažu pakels nuo žemės ir rankutes. Maždaug septynių mėnesių mažylis jau gali tvirtai sėdėti IR laikyti rankose žaisliuką.

Jūs galite padėti vis pasodindami savo kūdikį ir prilaikydami jį arba paremdami. Po to vis bandykite atitraukti rankas – pamatysite, kaip mažylis vis ilgiau išsėdi savarankiškai, nors iš pradžių tai bus tik keletas sekundžių. Be to, kai patrauksite rankas, neatitraukite jų per daug: būkite pasiruošę mažylį bet kurią akimirką sugauti!

Kodėl kai kurie vaikai užtrunka, kol išmoksta sėdėti? Ogi todėl, kad jie visai nenori būtų ramūs, o nori nuolat judėti! Padeda, jei tarp kojyčių padedate žaisliukų arba kalbinate ir šitaip sudominate mažylį, kad jis nebenorėtų judėti kuria nors kita kryptimi.

ROPOJAME

Dauguma mažylių pradeda ropoti maždaug 7-10 mėnesį. TAČIAU nesijaudinkite: nemažai pradeda ropoti vėliau arba NIEKADA nepradeda ropoti. Kai kurie vaikų raidos specialistai teigia, kad kūdikiai pradėjo mažiau ropoti, nes yra rečiau (arba visai ne) migdomi ant pilvuko. Žinoma, dauguma kūdikių yra migdomi ant nugaros dėl staigios kūdikių mirties sindromo, tačiau to pasekoje jie mažiau laiko leidžia ant p