„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Mama ieško darbo. B.
2009 12 29

Na, iš komentarų prie pirmojo įrašo akivaizdu, kad mamai darbas – ne tas pats, kas tėtei. Prisimenu, kaip kartą dalyvavau prof.Bitino 80mečiui skirtoje konferencijoje ir ten į rankas pakliuvo leidinys, kuriame buvo literatūrologės prof.Daujotytės – ilgametės Gabrieliaus babos kolegės ir draugės – straipsnis. Straipsnyje ji rašė, kad moterims daug sunkiau būti mokslininkėmis, nei vyrams. Ir labiausiai – dėl požiūrio, kad ji dirbs ne taip, kaip mokslininkas vyras.

Nuo tos konferencijos jau praėjo ne vieneri metai, tačiau kartą apie šį straipsnį kalbėjau net susitikusi pačią prof.Daujotytę. Nes mintis, kad ji buvo teisi, niekaip nedingsta iš galvos. O ką daryti, kad tas požiūris keistųsi? Kiek apie tai mąsčiau, tai yra du keliai: a) įrodyti savo ir kitų moterų mokslininkių „gyvu pavyzdžiu” ir b) šviesti visuomenę ir taip keisti įsisenėjusias nuostatas!

O dabar – apie santykius darbe. Kadangi daug apie tai skaičiau, tai noriu pasidalinti keliomis mintimis apie komunikabilumą ir tarpasmeninius santykius.

Žinia, darbe tarpasmeniniai santykiai yra labai svarbu. Anksčiau galvojau, kad užtenka būti profesionalu ir „normaliu žmogumi”, tačiau kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad bendradarbiai bus labiau linkę atleisti profesines klaidas, nei charakterio „kabliukus”. Ir ne tik bendradarbiai: jei gerai sutarsi su vadovais, greičiau kopsi karjeros laiptais. Kiek teko žvalgytis aplink, tai – beveik visada pasitvirtinantis faktas. Ir – nors ir kaip gaila – dėl tarpasmeninių santykių nesistengiantis profesijos genijus pasieks mažiau, nei ne toks gabus kolega. Kaip sakant, EQ (EI) vs IQ. Ir EQ dažnai laimi.

Manote, kad nesate pats komunikabiliausias žmogus? Iš tiesų tai – išmokstama. Pavyzdžiui, aš esu intravertė. Daug kas netiki ir išpučia akis, kai tą pasakau. Bet tai nereiškia, kad aš nemėgstu bendrauti. Aišku, mano radarai ne tokie jautrūs kaip iš prigimties komunikabilių žmonių ir būna, kad prašaunu pro šalį vertindama žmogaus emocijas, tačiau stengiuosi ir – turiu pasakyti – man visai patinka, kad galiu užmegzti gražias ir prasmingas draugystes…

Internete radau vieną 10 patarimų straipsnį, kuris labai patiko. Ką pataria?

1. Šypsokitės. Mažai kam patinka būti šalia nuolat susiraukusių niurzgalių. Dar kažkada buvau skaičiusi patarimą, kad net kalbėdami telefonu šypsokitės – žmogus „aname ragelio gale” tą pajus ir kalbės mieliau. Veikia!

2. (Į)Vertinkite aplinkinius. Nebijokite sakyti komplimentų, pagirti. Čia daug išmokau iš amerikiečių: sakykite ką norite, bet dauguma jų geba pagirti ir paskatinti net ir tokį žmogų, kurio gerųjų savybių reikia paieškoti atsiraitojus rankoves 😀

3. Skirkite kitiems dėmesio. Nebūtina žinoti šeimos istorijos nuo A iki Ž, bet jeigu žinosite, kad kolegos sūnui gimė vaikutis ir jį pasveikinsite, tikrai pradžiuginsite žmogų, kuris po to vienoje ar kitoje situacijoje galbūt vien dėl to minės jus geru žodžiu. Ir dar. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad žmonės jaučia, kai bendraujate nuoširdžiai, ir kai „užsidedate pliusą”. Bendraukite nuoširdžiai! Anądien su sese kalbėjome, ir aš išsipasakojau, kad man sunku prisiminti vardus. Išbandžiau įvairiausių technikų, kurių prisiklausiau paskaitose apie efektyvų bendravimą (taip, taip, lankiau paskaitas, sąmoningai tobulinau savo gebėjimą bendrauti!), tačiau kaip buvo sunku, taip ir yra.

4. Aktyviai klausykite. Na, apie aktyvųjį klausymą tai jau daug puslapių prirašyta. Tačiau akių kontakto neužtenka: perklauskite, jei nesuprantate, pasitikslinkite, ar gerai supratote… Dar pastebėjau, kad dažnai žmonės nori būti tiesiog išklausyti. Ir daugelį žmonių LABAI erzina, jei neprašomas  įkišate savo trigrašį. Aš esu linkusi „suprasti” anksčiau, nei žmogus baigia savo mintį, tai tenka nuolat sąmoningai save kontroliuoti, kad nenutraukčiau… Kartais pavyksta, kartais ne, bet…stengiuosi.

5. Vienykite kolektyvą. Galima manyti, kad šis patarimas labiausiai tinka vadovams. Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, neapkalbinėti galime visi. Atsakyti į kolegų laiškus/prašymus galime visi. Jei įvyksta konfliktas, galite padėti kolegoms jį išspręsti. Kaip rašoma vadovėliuose apie vadovavimą, yra formalūs ir neformalūs lyderiai. Kodėl netapus tuo neformaliuoju, jei nesate formalusis?

6. Mokykitės spręsti konliktus. Konliktai – neišvengiama organizacijos gyvenimo dalis. Ir jie tam tikra prasme yra būtini, jei skatina kritinį mąstymą, diskusiją, judėjimą į priekį, kaitą ir pan.

7. Mokykitės aiškiai reikšti savo mintis (ir raštu, ir žodžiu). Be to, nepliurpkite bet ko, apgalvokite tai, ką sakote. Man darbe geriausia – jei nežinau atsakymo – pasakyti, kad šiuo klausimu susisieksiu vėliau. Ir apskritai: geriau jau pasakyti, kad neturite nuomonės šiuo klausimu, nei sakyti bet ką. Ir tai visai nereiškia ir nereikš, kad esate neprofesionalus (juk nei vienas žmogus nežino visko!)

8. Nepraraskite humoro jausmo. Nežinau, kaip jums, bet man humoro jausmas – būtinas! Ar esate gyvenime buvę įtemptoje situacijoje, kai viską atpalaidavo „nuleidimas juokais”? Aš tokių situacijų galiu prisiminti daug ir…mintyse dėkoju žmonėms, kurie geba ir taip spręsti problemas.

9. Būkite empatiškas. Na, šis siūlymas labai susijęs su nr.3. Tik dar reikia perkelti tą faktų apie kolegą žinojimą ir į emocinį lygmenį. Aš kartą išsakiau priekaištų kolegei (mat buvau jos vadovė), kuri – kaip vėliau paaiškėjo – blogai jautėsi. Jeigu būčiau tai žinojusi, neabejoju, kad būčiau kitaip reagavusi ir kitaip pasielgusi toje pačioje situacijoje. Todėl manau, kad svarbu yra ir neslėpti nuo kolegų ir nuo vadovų, jei jus kas nors neramina ar susiduriate su sunkumais asmeniniame gyvenime. Vis dėlto juk esame ne kompiuteriai ir bet koks ŽMOGUS supras, kad būna įvairių situacijų (žinoma, jei tuo abi pusės nepradės piktnaudžiauti).

10. Nesiskųskite ir nedejuokite. Na, tai susiję ir su nr.1. Jeigu viskas, ką žmogus pasako, yra nuoskaudos ir nusiskundimai, tai a)pradedi to nebegirdėti ir b)pradedi bengti net ir paties žmogaus. Čia kaip toje pasakoje, kur piemuo rėkė, kad ateina vilkas: vis rėkė be reikalo, tai kai iš tiesų reikėjo, niekas nebeatėjo į pagalbą. Patiko tekste patarimas: jei iš tiesų jums būtina išsilieti, rašykite dienoraštį ir pagailėkite aplinkinių 😀

Kas jums padeda bendrauti su aplinkiniais? Ar, jūsų nuomone, yra tiesa tai, kad kartais svarbiau ne profesionalumas, o tai, kaip gebame bendrauti su kolegomis ir vadovais? Kas jums padeda spręsti konfliktus darbe? Pasidalinkite!

Nuotrauka: Sal Petruzelli Marino “Working Mom”