„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Liūdna D.Kedžio istorija…
2009 10 08

3777834366_869456969b

Iš tiesų manau, kad istorija – labai liūdna. Ir nenoriu prisišlieti prie būrio visaip interpretuojančių šį įvykį. Tačiau, žinote, dėl ko man iš tiesų skauda širdį? Dėl to, kad dabar visų įvykių centru tapo D.Kedys. Aš manau, kad jo istorija sulauks atomazgos. Bet kuriuo atveju. Ir bet kuriuo atveju negalima žudyti žmonių. Taip, tai, kas atsitiko, yra baisiau, nei baisu.Ir žinau, kad nėra žodžių nuimti nuo širdies tą skausmą, kurį jaučia prievartą patyrusių vaikų tėvai. Tą pyktį ant viso pasaulio. Tą…neapykantą ir keršto troškimą. Bet mes esame homo sapiens ir dėl to, kad išmokome kontroliuoti savo impulsus.

Mano akimis viso šio įvykio centras – prievartą patyręs vaikas. Kiek teko užmesti akį į komentarus, žmonės dalinasi į dvi stovyklas: vieni sako, kad vaikas niekada nemeluoja, kiti – kad vaikai tokie melagiai ir fantazoriai, kokių reta. Nežinau, ar žinote, tačiau yra buvę atvejų, kai už numanomą seksualinį vaikų išnaudojimą buvo nuteisti visai nekalti žmonės (tokių atvejų buvo ir Lietuvoje, ir Švedijoje, ir JAV ir, manau, vos ne visur…), nes…vaikas liudijo, kad taip BUVO.

Tačiau…darykime prielaidą, kad vaikas iš tiesų buvo seksualiai išnaudotas. Ką tokiu atveju daryti tėvams? Visų pirma, jei tėvai įtaria, beveik visur  (turiu omeny JAV, UK ir Švedijos tinklalapius, kuriuos šiomis dienomis peržiūrėjau) siūloma pranešti socialinėms tarnyboms, kurios pradeda tyrimą. Būtent šie specialistai pirmieji ir pasikalba su vaiku. Jeigu tėvai įtaria ir patys pradeda apklausą, gali būti, kad taip…ne padės, o sugadins. Teigiama, kad tai yra itin svarbu, kad viskas būtų atskleista taip, kaip turi būti. Nei vienas normalus tėvas nenorėtų sužinoti,  kad jo vaikas buvo seksualiai išnaudojamas, tačiau nė vienas nenori, kad liktų rimtos pasekmės ir seksualinio išnaudojimo randai visam gyvenimui vien dėl to, kad buvo užduoti klausimai, kurie neturėjo būti užduoti. Jeigu  įtariate arba ŽINOTE apie seksualinį išnaudojimą, leiskite klausimus užduoti profesionalams.

Ką gali daryti tėvai? Iš tiesų tėvai turėtų užsiimti prevencija. Su savo vaiku kalbėkite apie tai, ką ir kur ir kas gali liesti. Iš tiesų nereikia pasisodinti vaiko ant kėdės ir rimtu veidu pradėti „rimtą” pokalbį. Užtenka šnabžtelėti (kai vaikas parduotuvėje susikiša rankas už kelnyčių), kad viešoje vietoje taip nesielgiame. Užtenka pasakyti (kai, pavyzdžiui, nutraukia broliui kelnes), kad negalima kito žmogaus apnuoginti, jei jis pats to nenori. Ir šiaip. Pavyzdžiui, manęs berniukai vis klausdavo, kodėl aš viešuosiuose tualetuose juos siunčių į moterų tualetus. Tai aš jiems atsakydavau, kad a) viešoje vietoje geriau šlapintis kabinoje, nes tai – privatus žmogaus reikalas. Namuose – kitas reikalas (mūsų vaikai tai pamiršta ir duris užsidaryti, ir prausiasi/šlapinasi/valosi dantis visi vienu metu, nors mes ir siūlėme – vien dėl vietos stokos – daryti tai paeiliui, bet jiems smagiau kartu) ir b) yra žmonių, kurie serga ir mėgsta liesti vaikus. Todėl jiems saugiau, jei eis į moterų tualetą, ir aš stovėsiu už durų. Arba tegul eina su tėte. Geriau saugus, nei besigailintis (better safe than sorry). Manau, kad svarbiausia – kalbos paprastumas ir gero momento „nutaikymas”. Jūsų tikslas – kad vaikas, apie tai kalbant, neišsigąstų, o tiesiog žinotų, kaip elgtis, jei kartais kas nors pradėtų prie jo lįsti. (O nuo to nėra NIEKAS apsaugotas!).

Kai vaikas papasakoja ką nors, kas leidžia daryti prielaidą, kad kalbama apie seksualinį išnaudojimą, padėkokite vaikui, kad pa(si)pasakojo. Svarbiausia – išlikti ramiam. Ir sunkiausia. Tačiau savo nervinį protrūkį, ašaras ir įsiūtį pataupykite tam laikui, kai vaiko nebebus šalia.

Yra tėvų, kurie sako, kad vaikas pas juos neateis, slėps viską. Dėl to reikia SAVO PAVYZDŽIU nuolat rodyti vaikams, kad esate šalia, kad išklausysite, kad nesmerksite, kad suprasite. Kai mama ar tėtė sako vaikui, kad „aš užimtas”, „netrukdyk”, „vėliau” (kalbu apie nuolat esantį tokį santykį, o ne apie pavienius atvejus), tai vaikui siunčiama žinutė: „nesi pakankamai svarbus, kad dėl tavęs atsitraukčiau nuo savo reikalų”.

Ir dar. Žinoma, kad yra visokių iškrypėlių, kurie gali laukti vaiko viešajame tualete, tačiau DAUGUMOJE seksualinės prievartos atvejų prievartą vaikas patiria iš artimiausių žmonių: šeimos narių, šeimos draugų.

Vaikus nuo pat mažų dienų mokykite, kad NIEKAS negali jo liesti, jei jis to nenori. Dažnai tėvai stumteli vaiką, kad „duotų bučiuką” močiutei, kai jis to visiškai nenori arba „apsikabintų tetą Marytę”, kai jam ta teta Marytė jokių šiltų jausmų nekelia. Tegul pasibučiuoja ir/arba apsikabina, kai patys to nori. O artimiesiems pasakykite, kad gerbiate vaiko norą nenorėti artimo kontakto ir būtų smagu, jei šį norą gerbtų ir jie. Jūsų tikslas – kad vaikas būtų atsakingas už tai, su kuo ir kada jis užmezga artimą kontaktą. Jeigu vaikas jausis atsakingas, jeigu jūs savo elgesiu parodysite, kad esate šalia, tikimybė, kad vaikas sugebės išvengti arba iškart jums pranešti apie nepageidaujamą fizinį kontaktą, bus didesnė.

Mano manymu, per beveik metus (prieš tiek laiko D.Kedys kreipėsi į Kauno policiją) tikrai buvo galima padaryti daugiau, nei buvo padaryta. Vaikui. Nes kažkodėl dabar girdžiu apie tai, kas buvo daroma prokuratūroje, teisme, tačiau nieko…apie tai, kaip buvo dirbama su vaiku, kokių priemonių buvo imtąsi, kad – jeigu kaltinimai tikri – vaikas iš tiesų būtų apsaugotas. O dabar…toliau gyveno su mama, įtariamieji ir toliau galėjo lankytis namuose…vienas net krikštatėviu per tą laiką tapo!!! Ir nė vieno straipsnio apie tai, ką daryti, jei kiti tėvai įtartų, kad panašūs tragiški dalykai vyksta su jų vaiku. Negana to, dar ir vaiko vardas ir pavardė yra paviešinami…ir tas, kuris paviešino, vis dar sėdi savo kėdėje, nors tai – įstatymų pažeidimas.

O dėl D.Kedžio palaikymo. Manau, kad tai – stipri emocija. Kaip rašo R.Šimašius savo tinklaraštyje, žmonės – nusivylę. Bet man ausyse skamba visai neseniai – dar šią vasarą – nutikęs įvykis, kai, važiuojant iš pajūrio į Vilnių, susidarė kamščiai. Ir štai keletas „erelių” nusprendė būti gudresni už visus ir lėkti namo šalikele. Atsirado žmogus, kuris pamanė, kad tai – nesąžininga. Jis įjungė avarinį ir pastatė mašiną šalikelėje, užtverdamas kelią „ereliams”.  Negana to, kad jo mašina buvo apdaužyta kažkokia lazda (beje, moters), bet ir komentaruose jis buvo pasmerktas kaip „nesupratingas”, „bjaurus” ir t.t. ir pan. (epitetų buvo ir gerokai „aštresnių”). Bet juk tai – ne nusivylimas? Tai kas tai? Tado Blindos sindromas?

Kai vežu Augustą į mokyklą, vienoje didelėje gatvėje yra trys juostos. Dešinioji juosta – posūkiams į kairę. TIK. Ir ji beveik visada būna tuščia. O kitos dvi – užkimštos. Taip, esu mačiusi, kad koks nors „erelis” bando visus aplenkti, bet stovinčių kamštyje reakcija tiesiog neįtikėtina: neįleidžia, sako, kad dabar turi sukti, pypina ir pan. Žodžiu, visi ant jo pyksta ir NIEKAS neįleidžia. Kartais taip tokiam „ereliui” tenka stovėti ilgiau, nei būtų atstovėjęs kamštyje (esu mačiusi).

Nukrypau truputėlį, bet aš suprantu D.Kedžio pyktį…kur ten pyktį…norą ištaškyti visą pasaulį ir žemės slydimą iš po kojų. Ir tai tik supratimas – aš to nejaučiu, nes net neįsivaizduoju to jausmo baisumo. To neįmanoma įsivaizduoti, kol nesi patyręs.

Bet aš iš tiesų nesuprantu tokios palaikymo kampanijos tam,  ką jis padarė. Šis įvykis – puiki proga piliečiams susivienyti ir reikalauti, kad pasikeistų tai, kaip elgiamasi,  kai susiduriama su tokiais atvejais.

– reikalauti nepriklausomo vaikų teisių tarnybos tyrimo;

– reikalauti nepriklausomo prokuratūros tyrimo;

– po tyrimo reikalauti, kad tie, kurie nesiėmė veiksmų, nebedirbtų ten, kur šiandien dar dirba;

– reikalauti, kad pedofilai (jei jie iš tiesų padarė tai, kuo yra kaltinami) būtų sulaikomi, kuo toliau laikomi nuo vaikų ir po to baudžiami. Pedofilams nėra ir negali būti JOKIO pateisinimo.

Mūsų – daug. Daug žmonių – jėga. Iš tiesų būtų galima kažką padaryti, kad bent mažais žingsneliais pradėtų grįžti pasitikėjimas teisėsauga. Ir tikėjimas, kad mes ir mūsų vaikai esame saugūs Lietuvoje. O dabar…padrikos mintys ir emocijos. Ir tiek. Kas bus, kai jos nurims? Lauksime kito gaisro? O juk galėtumėme labiau pasitikėti savimi ir sistema, kuri mūsų dėka galėjo (turėjo) pasikeisti…

Nuotrauka: anguila40 „Storm”