Žaisdamas vaikas ne tik smagiai praleidžia laiką, bet ir išreiškia savo nuoskaudas, pažvelgia į gyvenimiškas situacijas kitomis akimis, įgyja naudingų įgūdžių. Prisidėję prie atžalos ir žaidimą nukreipę tinkama linkme, galime padėti jam atsikratyti to, kas slegia.
Yra netgi sakoma, kad žaidimas vaikui reiškia tą patį, ką kalba suaugusiajam – mažylis per žaidimą šneka. Kai nemoka kažko pasakyti, ima žaisliuką.
Mano sūnus pernai būdamas trejų pradėjo eiti į darželį ir labai dėl to išgyveno. Tuo sunkiu metu prie berniuko mėgstamų mašinyčių žaidžiant prisidėjo ir „purvas“ – plastilinas. Mašinytė turėdavo pervažiuoti per purvą, kuris kibdavo prie ratų, bandydavo ją sulaikyti, ir automobiliui būdavo labai sunku kovoti su kliūtimis. Kai vaiką dėl nesibaigiančių problemų į darželį vesti nustojome, šis žaidimas baigėsi. O kai šį rudenį jis į darželį nuėjo vėl, grįžo ir šis užsiėmimas. Tik tada supratau, kad tas purvas – tai sunkumai, kuriuos vaikui (jį simbolizuoja mašinytė) tenka įveikti realiame gyvenime. Tą padaryti sunku, bet herojus stengiasi nepasiduoti ir išsikapanoti. Dabar sūnus darželyje adaptuojasi lengviau, tad žaidimas kartojasi vis rečiau. Na, o kai jis žaidžia, su juo šnekuosi apie tai, kaip reikia įveikti sunkumus.
Nauda – įvairialypė
Vaikui maždaug iki 7 metų amžiaus žaidimai – labai didelė jo pasaulio dalis. Žaisdamas jis tarsi susigaudo savo jausmuose ir išgyvenimuose. Juk ir mes, suaugusieji, ne visada galime pasakyti, kas su mumis vyksta, kaip jaučiamės, o vaikas – juo labiau. Žaidimas padeda jam susivokti situacijoje. Taip pat jis gali padėti sutrikusiam vaikui rasti pusiausvyrą, vidinę ramybę.
Svarbu tai, kad žaisdamas vaikas kontroliuoja situaciją. Tuomet jis nesijaučia pasyvia auka, kurią skriaudžia bendraamžis, kuriai baugu kalbėti su suaugusiaisiais ar padaryti klaidą. Žaidžiant spręsti problemas visai nebaisu. Pasitreniravus, kaip tą daryti, ir gyvenime negandas įveikti bus lengviau. Tik tam, kad viskas vyktų sklandžiai, prireiks suaugusiųjų pagalbos.
Taip pat žaidimas vaikui parodo, kokie būna blogo elgesio padariniai. Juk mažieji apie jas dar nemąsto, ir dėl to savo blogą elgesį kartoja. Išgirdus žodį „negalima“, jiems įdomu sužinoti, kodėl negalima. Tokių situacijų išvengti padės žaidimai, kai vaikas turi galimybę pamatyti, ko pridirbo neklaužada žaisliukas. Paskui svarbu aptarti, kaip jis pasijuto, kai žaisliukas prikrėtė eibių.
Padėkime vaikams žaisdami
Tai, kokie žaidimai yra naudingi, parodo ir sąvoka „žaidimų terapija“. Kartais tokiu terminu pavadinami visi vaikų žaidimai. Vis dėlto būtų tiksliau šią sąvoką taikyti kalbant apie specialios psichologinės pagalbos vaikams metodiką. Žaidimų terapiją taiko psichoterapeutas, kuris vaiko žaidimą interpretuoja, taip pat žino, kokio rezultato jis žaidimu turi pasiekti, bei nepastebimai veda to rezultato link.
Patiems tėvams atžalų žaidimų interpretuoti nepatariu – būtų nesunku nuklysti į lankas. Bet verta su vaiku kartu žaisti, o ne nuolat raginti jį tą daryti savarankiškai. Žaidimas su vaiku tikrai gali būti naudingas ir kai to imasi ne specialistai, o tėvai. Jie gali siužetą pakreipti tinkama linkme ir į jį perkelti šeimos rūpesčius.
Suprantama, vakare grįžus po darbų pulti prie konstruktoriaus ar lėlių namelio nesinori. Bet pamatysite, kaip nušvis sūnaus ar dukters akys, kai pasakysite, kad po vakarienės 15 min. pažaisite. Tik žaiskite nuoširdžiai, o ne dantis sukandę.
Apibendrinant galima pasakyti, kad žaidimų kartu su vaiku nauda yra keleriopa:
Įvairių psichologinių ir emocinių problemų profilaktika. Kuo geriau vaikas išreiškia save per žaidimą, tuo geriau jis susitvarko su savo emocijomis, atgauna vidinę harmoniją. Taip gali būti užkertamas kelias įvairioms bėdoms.
Elgesio korekcija. Būna, kad vaikas nuolat daro kažką negero. Kai jūs aiškinate, kad taip elgtis nedera, jis supratingai linkčioja galvą, o kitą dieną vėl mina ant to paties grėblio. Žaidime kitomis akimis pažvelgus į aktualias situacijas, vaikui bus lengviau jas tinkamai išgyventi realiame gyvenime.
Emocinio ryšio su tėvais stiprinimas. Žaisdamas vaikas su gimdytojais bendrauja kaip su sau lygiais. Mažyliui išties smagu matyti, kad jo mama moka žaisti mašinytėmis ar tėtis – skalbti lėlių rūbelius.
Kūrybiškumo lavinimas.
Duokime valią vaizduotei
Žaidimai nebūtinai turi vykti tam skirtoje kambario zonoje. Labai gerai, kai tėvai moka improvizuoti ir žaidžia eidami į parduotuvę ar vairuodami automobilį. Juk kartais pakanka vien žodžių.
Teko skaityti knygą, kurioje surinkti žinomų žmonių vaikystės prisiminimai. Įdomu tai, kad daugelio būsimų įžymybių tėvai arba seneliai su jais vaikystėje nuolat žaisdavo įvairius netikėtus žaidimus, pilnus užduočių, klausimų ir atsakymų. Pavyzdžiui, fiziko Richardo Feynmano tėtis, vaikščiodamas su juo po lauką, pasiūlydavo: „O dabar išnagrinėkime šį lapą“. Taigi atsiimdamas Nobelio premiją fizikas sakė, kad norą viską išsiaiškinti jis atsinešė iš vaikystės. Poetė Marina Cvetajeva turėjo seserį, su kuria nuolat konkuruodavo. Vėliau ji atsiminė, kaip mama jas abi susodinusi kurdavo pasakas, kurios ir padėjo mergaitėms atsikratyti pavydo jausmo.
Žaidėjų atmintinė
– To, kad gyvenime susidariusią nemalonią situaciją apžaisite vieną kartą, žinoma, neužteks – pasirinktą žaidimo motyvą reikia kartoti. Tačiau galima keisti žaidimo pobūdį, pavyzdžiui, panašų siužetą vaizduoti ne tik namie su meškiukais, bet ir lauke su kaštonais. Kita vertus, nereikia persistengti ir kartotis tol, kol įkyrėsite.
– Neverta sakyti: „Dabar žaisdami mokysimės nesikeikti“ ar „Pasimokysime drąsos“ – užteks to, kad jūs patys žinote savo tikslus. Mažylis, juos sužinojęs, gali užsisklęsti ir nepriimti žaidimo atvira širdimi. Be to, žaidimas neturi virsti nuobodžia pamoka.
– Kai siužetą režisuoja vaikas, neužmirškite retkarčiais pagirti: „Kaip tu įdomiai sugalvojai“, „Kokią gerą išeitį radai“, „Oho, koks tu drąsus“.
– Žaisdamas vaikas turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pavyzdžiui, jei jis atsako už lėliuką, kuris sugriovė namą, tai turi ir numatyti, kaip žmogeliukas bus nubaustas ar kaip jis atsiprašys. Tik jeigu mažylis susiduria su situacija, kurią išspręsti jam pernelyg sudėtinga, suaugęs žmogus turi jam padėti.
– Kai vaikas įsikibęs laikosi kažkokios pasakos ir nuolat prašo skaityti tik ją – inscenizuokite ją pasitelkę žaisliukus. Juk nuolatinis grįžimas prie tos pačios istorijos rodo, kad tai, kas joje vyksta, mažajam svarbu. Be to, būtų naudinga suvaidinti pasaką, kuri kažkaip susijusi su jūsų gyvenimo realijomis.
– Būna, jog vaikas nenori, kad suaugusysis žaistų kartu, bet jam rūpi, kad jį stebėtų iš šono. Po tokio „filmo žiūrėjimo“ jums vertėtų pasidalyti įspūdžiais ir aptarti, kaip viskas atrodė.
– Vaikas gali per žaidimą išreikšti ir neigiamas emocijas – jeigu žaisliukas nori pykti, tegul pyksta.
– Skubinti, kad žaidžiantysis greičiau rastų sprendimą, nereikia. Jis gali tą patį siužetą kartoti daug kartų, kol pasiryš imtis veiksmų.
– Visuomet žaidžiant galima pasitelkti papildomų priemonių – plastilino, kruopų, makaronų. Mašinos gali važinėti kad ir po dubenyje esantį smėlį (spalvoto smėlio galima įsigyti statybinių prekių parduotuvių sodo reikmenų skyriuose). Tos papildomos priemonės padeda atsipalaiduoti, žaisti pasidaro įdomiau. Prireikus smėlyje ar plastiline galima pasislėpti nuo pasaulio negandų.
– Baigus žaidimą naudinga kartu aptarti tai, kas vyko, ir palyginti su realiu gyvenimu.
Ką žaisti…
… su vaiku, kuris bijo tamsos. Pažaiskite „Vaiduoklių gaudytojus“. Vakare, kai sutems, išjunkite namie šviesas, imkite žibintuvėlį ir vaikščiokite po butą dairydamiesi, kas yra viename ar kitame kampe. Aptarkite, kaip visi namai pasikeitę. Juk vaikas bijo ne pačios tamsos, o to, kaip jai atslinkus viskas aplink pasikeičia. Tarkim, lėlės kūno nesimato, o akys žiba ir atrodo bauginančiai. Žaisdami pabrėžkite, kad nors tamsoje viskas atrodo kitaip, iš esmės daiktai išlieka tie patys.
Po kelių tokių pasivaikščiojimų situaciją galima iliustruoti žaisliukais. Tarkim, mažas meškutis bijo tamsos. Drąsi mašinytė jam paaiškina, kad tamsoje viskas lieka taip, kaip buvę. Šį dalyką bailiajam žvėreliui būtinai turi pasakyti vaikas, o ne jūs. Jeigu mažylis nepradės dalytis savo patirtimi, vakare reikės pavaikščioti su žibintuvėliu po namus dar kartą ar aptarti, kaip viskas pasikeičia, atėjus nakčiai.
… su droviu, bendrauti bijančiu vaiku. Verta rinktis žaidimus su daug žaisliukų. Pavyzdžiui, sutarkite, kad vienoje vietoje gyvena raudoni, kitoje – žali, trečioje – geltoni padarėliai. Jie visi turi bendros veiklos, tarkim, bendrą žaidimo aikštelę. Nepažįstami žaisliukai joje susipažįsta. Pasiaiškinkite su vaiku, kaip galima susipažinti, kaip galima pasiūlyti pagalbą, o kaip pagalbą priimti.
Žaidžiant tokį žaidimą turi aktyviai dalyvauti suaugęs žmogus, nes pats vaikas vargu ar sugebės parinkti reikiamus žodžius. Tačiau jeigu mažasis pradės fantazuoti pats, jums reikėtų tartum atsitraukti į šoną. Jeigu matote, kad jums vadovaujant vaikas jaučiasi patogiai, pirmą, antrą kartą žaiskite taip pat, o trečią kartą paraginkite, kad vaikas, paėmęs mašinytę ar kitą žaisliuką-naujoką, kartu su juo eitų pas kitus ir bandytų megzti pažintį.
Be to, eidami kartu į parduotuvę, mėginkite „susipažinti“ su medžiais ar su katinais. O jeigu esate nusiteikę pirkti naują žaisliuką, tegul vaikas pirmiausia su juo susipažįsta.
… su vaiku, kuris tapo kaprizingas, kai šeimoje atsirado broliukas. Reikia, kad atžala žaisdama pamatytų šeimoje susiklosčiusią situaciją. Kūdikio gali susilaukti pliušinių žvėrelių ar mašinyčių šeima – rinkitės žaislus, prie kurių vaikas labiau pripratęs. Žvėrelio tėveliams dabar trūksta laiko, bet jie vis tiek turi rūpintis mažyliu. Pabrėžkite, kad taip pat jie seniau rūpinosi vyresnėliu. Be to, žaisdami rodykite, koks vyresnėlis gali būti naudingas.
Galima žaislais inscenizuoti tokią pamokančią pasaką. Vieno meškiuko šeimoje gimė broliukas, kuriam atiteko visas tėvelių dėmesys. Nelaimingas herojus leidosi eiti per mišką. Kai sutiko išmintingą pelėda, ši paklausė, ko jis toks liūdnas, ir tada papasakojo: „Žinai, kai tu gimei, pas mane buvo atėjęs tavo tėtis. Jis sakė, kad yra nelaimingas, nes tavo mama visą dėmesį skiria kūdikiui, o jam jo nekliūna…“ Meškutis labai nustebo, jog ir jo tėtis jautėsi taip pat, ir pralinksmėjo.
… su vaiku, kuris mušasi. Vėlgi pasitelkite žaislus, kuriuos vaikas mėgsta. Situaciją modeliuokite taip, kad neklaužada pats taptų auka – kiti tegul puola jo herojų. Tarkim, mašinytė važiuoja, džiaugiasi gyvenimu ir staiga atsiranda kita, kuri puola ją daužyti. Kaip ji tuomet jausis? Vaikas turi pamatyti, kad tam, kurį skriaudžia, tai nepatinka.
… su vaiku, nenorinčiu eiti į darželį. Čia irgi tiks bendravimo žaidimai. Tarkim, darželinukai žvėreliai smagiai žaidžia, tik vienas naujokėlis liūdnai sėdi kampe. Kiti žaisliukai kviečia jį į savo būrį. Stebėkite, ką naujokėlis jiems atsakys – turbūt tai aktualu ir jūsų atžalai.
Taip pat tokiam vaikui tiks žaidimas apie kliūčių įveikimą. Visi žaisliukai kažkur keliauja, bet staiga pasitaiko sunkus kelio ruožas. Visi pereina, o vienam ilgai nesiseka, kol pagaliau ir jis išdrįsta.
… su vaiku, kuris nesitvarko savo kambario. Žaidžiant vaikas tebūnie atsakingas už žaisliuką, kuris prižiūri gyvenvietėje tvarką. O kitas žaislas tegul viską išverčia ir nesutinka sudėti į vietas. Taip jūsų mažylis iš kitos pusės pažiūrės į tai, kaip sunku namie palaikyti tvarką. Tuomet tegul abu žaidimo herojai sprendžia, ką daryti – gal tvarkytis abiem kartu?
… su vaiku, kuris keikiasi. Eidami pasivaikščioti pradėkite fantazuoti, ką šneka medžiai, praskrendantys paukščiai, ką čiurlena tekanti upė. Ir staiga nustebkite, kad kažkas pasakė blogą žodį… Žodžiu, vaikas turi įsijausti į malonią atmosferą, ir staiga visą harmoniją sugriaus keiksmažodis.
Beje, galima pasitelkti ir žaislus. Vaikas turėtų būti ne tas žaisliukas, kuris keikiasi, o tas, kuris turi rasti sprendimą, kaip keikūnui išaiškinti apie deramą elgesį. Jei vis dėlto atžala užsispyręs nori likti blogiuku, telieka. Kartais ir taikant žaidimų terapiją prieinama iki absurdo, pavyzdžiui, kai visi pradeda keiktis ir nebegali normaliai susikalbėti tarpusavyje. Tik tada reikia aptarti, ar norėtųsi gyventi tokiame išprotėjusiame pasaulyje.
… kai daug sumaišties. Daugeliui vaikų patinka ilgai rūšiuoti mašinytes garaže ar guldyti miego žvėrelius. Kai pastebite, kad mažylis įsitempęs, sutrikęs nuo patirtų įspūdžių gausos, pasiūlykite jam surūšiuoti žaisliukus. Tai darydamas jis nurims – šis užsiėmimas padeda susigulėti jausmams ir suteikia vidinę ramybę.
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale