„Vaikystės sodas“

Pagalbos
vaikui centras

„Vaikystės sodas“
Kontaktai
„Vaikystės sodas“

Visi įrašai

Vaikai ir pop kultūra.
2014 01 05

Niekas turbūt šiandien jau neprieštaraus, kad filmai, televizija, video žaidimai, internetas ir spauda daro įtaką vaikams ir paaugliams. Mes taip pat žinome ir tai, kad didžiausią įtaką vaikams daro tėvai. Bet kas atsitinka, jei tai, ką vaikas mato ir girdi už namų sienų, prieštarauja tam, ką jis mato ir girdi namuose? Be to, šiandien jau aišku, kad XXI amžiuje pop kultūra turi didesnę įtaką, nei bet kada anksčiau. Tad aš asmeniškai nuoširdžiai pritariu tam, kad suaugę šiandien turi aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime, kad užaugtų garbingi, sąžiningi ir produktyvūs piliečiai.

Kas yra populiarioji kultūra? Tai – šiuolaikinis gyvenimo būdas, kurį praktikuoja didelė žmonių grupė. Tai – literatūra, kinas, muzika, šokis, laisvalaikio leidimo būdai ir pan. Pavyzdžiui, apie Borat’ą – net jei ir nesame matę filmo – dauguma esame girdėję. Arba apie Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Arba prisimenate, kaip vos ne visi šokome Macareną? Apie Harį Poterį turbūt irgi nėra negirdėjusių. Bet kuriuo atveju, tai tampa household name. Visi šie dalykai gali būti aktualūs labai trumpai (yra toks posakis „penkiolika minučių šlovės”), bet gali būti žinomi ir ilgiau. Pavyzdžiui, Spice Girls buvo gan trumpai, visi apie jas žinojo, tačiau dabartinis vaikas, įžengiantis į paauglystę, apie jas nieko nebežino. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad populiarioji kultūra mus supa iš esmės visur ir kiekvieną dieną. Ir dar. Jeigu dar anksčiau reikėdavo pasistengti, kad ją pasiektumėme, tai šiandien viskas yra tikrai lengvai pasiekiama, o tėvai šiandien yra daugiau užimti, be to, dažnai jiems visos naujosios technologijos yra svetimos, vadinasi, jie net nežino, kur (plačiąja prasme) yra jų vaikai ir ką ten daro.

Manoma, kad pop kultūra pradėjo daryti ženklią įtaką maždaug 1920aisiais, o didžiausią pagreitį įgijo tarp 1950-ųjų-1970-ųjų. Šiandien – dėl interneto, televizijos ir pan. – visa informacija yra pasiekiama taip lengvai, kaip mūsų tėvai net neįsivaizdavo, kad bus įmanoma jų gyvenime. Šis filmukas – nors jau nėra visai naujas – labai gerai tą iliustruoja.

Esu pastebėjusi, kad dauguma straipsnių yra apie neigiamą pop kultūros įtaką vaikams. Ką daro tėvai perskaitę tokį straipsnį? Uždraudžia naudotis kompiuteriu, internetu ir pan. Bet ar dėl to vaikai nesinaudoja? Šiandien, kai technologijų pagalba viskas yra lengvai pasiekiama, o vaikai dažnai ir geriau naudojasi tomis technologijomis, nei jų tėvai, drausti yra tiesiog naivu. Aš manau, kad tėvų švietimas ir jų įsitraukimas į tai, ką daro vaikai (taip susipažįstant su pop kultūra), yra daug veiksmingesnis įrankis siekiant, kad pop kultūros įtaka vaikams būtų daugiau teigiama, nei neigiama. Nes mano pozicija yra ta, kad tiesiog mes bijome to, ko nesuprantame, dėl to įsivaizduojame daug didesnį baubą, nei jis iš tiesų yra.

Kokia yra didžiausia grėsmė? Vaikystė ir paauglystė – metas, kai formuojasi žmogaus identitetas. Vos gimęs kūdikis pojūčiais susipažįsta su jį supančiu pasauliu: klausosi, stebi, liečia, ragauja, uosto…bando suprasti emocijas ir visa kita, kas juos supa. Tai, kur vaikas gimė, turi didžiulę įtaką tam, kur ir koks jis bus ateityje. Nors aplinka nėra lemiantis kriterijus (puikiai žinome, kad mokslininkai sutaria, jog 50% yra aplinka ir 50% yra genetika), tačiau aplinkos svarba yra vienas labiausiai ištyrinėtų ir dokumentuotų faktorių, lemiančių vaiko identiteto formavimąsi ankstyvojoje vaikystėje. Būtent iš aplinkos vaikas gauna vertybes, nuomones ir požiūrį į gyvenimą. Vadinasi, tai, kas bus toje aplinkoje, didele dalimi lems tai, koks užaugs žmogus. Svarbiausi žmonės, kuriuos vaikas stebi ir semiasi informacijos, yra tėvai ir pedagogai. Taigi. Jeigu tėvai mažylį pasodina prie televizoriaus, o ten jis žiūri filmukus, kuriuose sproginėja galvos (nesvarbu, kad pieštos), jis užaugs vienoks. Jeigu tėvai mažylį pasisodina ant kelių ir skaito knygą – jis užaugs kitoks. 2006 metais 80% JAV berniukų (deja, nežinau, kokio amžiaus) žaidė kompiuterinius žaidimus, o 11% pasaulio kompiuterių naudotojų buvo jaunesni, nei 15 metų. Įdomu, kaip yra dabar, 2014 metais. Nemanau, kad skaičiai yra mažesni. Prie pop kultūros šaltinių, kurie daro didžiausią įtaką, prieiga vaikams yra lengva ir jeigu ne nemokama, tai tikrai ne brangi: muzika, kinas, televizija, spauda, reklama.

Ar žinote, kiek laiko yra rekomenduojama vaikams leisti prie televizoriaus? Iki dvejų metų televizorius yra nerekomenduojamas, o nuo dvejų – ne ilgiau,nei valandą, o ir apskritai net ir paaugliams bei suaugusiems nerekomenduojama ilgiau, nei dvi valandos prie ekrano. Tuo tarpu statistika rodo, kad vaikai prie ekrano leidžia ilgiau. Yra net teigiančių, kad iki 18 metų JAV vaikai praleidžia iki 22 000 valandų prie televizoriaus – daugiau, nei jie praleidžia mokykloje (nes savaitgaliais, per atostogas ir per šventes į mokyklą juk neina). Manau, kad Lietuvoje skaičiai yra labai panašūs. Apie tai, kad besaikis tv žiūrėjimas yra kenksmingas, rašo bei tyrimus atlieka ir Lietuvos mokslininkai. Jeigu vaikas itin daug laiko leidžia prie ekrano, nukenčia jo vaizduotė, gebėjimas sklandžiai reikšti mintis, gebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesį. Niekam ne paslaptis, kad ir reklamos šiais laikais turi savo tikslinę auditoriją- ir vis dažniau vaikų auditoriją. Žodžiu, pirmas realus žingsnis, kurį gali žengti tėvai, yra kuo mažiau leisti vaikams – ir ypač ikimokyklinukams – sėdėti prie televizoriaus. Puikiai suprantu, kad tada reikės daugiau skirti laiko ir dėmesio vaikui, bet, manau, verta. Galų gale, juk tos rekomendacijos ganėtinai dosnios – aš net nemanau, kad trimečiui kasdien yra prasmės po valandą įkristi į televizorių – ypač, jei jis lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, kur jam tik labai retai yra įjungiamas filmukas ir pan (Tyrimas parodė, kad dvimečiai, kurie nelanko darželio, žiūri daugiau tv, nei dvimečiai, kurie lanko darželį).

Kokia neigiama įtaka yra pastebima šiandien? Labiausiai – seksas, narkotikai ir nusikaltimai. Seksas apskritai yra visur aplinkoje. Žinau, kad toks pasakymas skamba gan paranojiškai, bet, kaip sakant, net ne aš tą sugalvojau (nors pritariu). Realiai net nelabai yra brėžiamos ribos, kas yra tinkama, o kas – ne. Be to, įvairios žvaigždės, kurios yra pavyzdžiai, kuriais sekama, elgiasi ir rengiasi seksualiai net jei ir žino, kad pusė jų fanų – pilnametystės nesulaukę vaikai. Vienas nesenų pavyzdžių – Miley Cyrus „Wrecking Ball”.  Kaip jums atrodo, kokią žinią toks klipas siunčia, pavyzdžiui, 11 metų mergaitei? Man net labai Gertrūdai patinkančios dainos Katy Perry Roar klipas yra ant ribos. Apie tai, kad pornografija yra lengvai pasiekiama internete, kalbėti, manau, net nereikia. O serialai, kuriuos žiūri ir vaikai/paaugliai? Daugybė nepilnamečių žiūri ir „Weeds”, ir „Breaking Bad”, kur nusikaltimų – nors vežimu vežk. Apie sekso (ar su aiškia nuoroda į seksą) scenas serialuose, manau, neverta net pradėti kalbėti.

Tad ką daryti? Visų pirma, sukurti atsvarą. Visų antra, domėtis tuo, kas vyksta, kad galėtumėme sukurti atsvarą. Nes drausdami ir neigdami niekada jos nesukursime. Mažiausia, ką galime padaryti, yra blokuoti tam tikras tv laidas, atsisakyti tv ir įsirašyti tik tas laidas, kurias norime, kad žiūrėti nepilnametis vaikas, kontroliuoti interneto prieigą bei turinį (pavyzdžiui, viena iš rekomendacijų yra, kad interneto prieigą turėtų tik vienas kompiuteris, o jis stovėtų bendroje šeimos erdvėje, o ne vaiko miegamajame, kur nežinome, nei kiek, nei ką jis žiūri) ir užtikrinti, kad medžiaga, kuri atsiduria vaiko rankose (žurnalai, video žaidimai ir pan.) būtų tinkami jo amžiui (pavyzdžiui, ant žaidimų visada yra užrašyta, kokio amžiaus vaikams jie yra rekomenduojami). Ir – jeigu vaiko rankose atsiduria tai, kad nėra tinkama – ne pykti ir plėšti jam tai iš rankų, o pasikalbėti apie tai, kodėl informacija yra netinkama. Taigi svarbiasias žingsnis – domėtis ir stebėti tai, ką vaikai žiūri, skaito ir veikia internete.

Didžiulį teigiamą vaidmenį turi ir pedagogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikams pedagogas yra autoritetas, jeigu jis juo pasitikiu, jeigu įsiklauso į tai, ką jis sako, jis gali formuoti vaiko vertybinį stuburą. Be to, pop kultūrą galima pasitelkti tam, kad pamokos būtų įdomios, tačiau turinys turi būti tinkamai vaikų amžiui, pozityvus, o suaugęs turi vadovauti procesui. Taip vaikas jaus, kad suaugę nėra atitrūkę nuo realybės, jiems bus įdomu ir…mokysis! Paprastas pavyzdys. Koks dabar žmogus populiarus Lietuvoje? Rūta Meilutytė! Kodėl nepanaudojus to, ką ji sako, ką ji daro per pamokas? Juk nebūtina pasikviesti ją pačią. Pavyzdžiui, galima atlikti tyrimą, kokios kompanijos kostiumą ji dažniausiai vilki? Kokie kiti plaukikai vilki tos pačios kompanijos kostiumus? Kokie yra kiti populiarūs kostiumai? Štai jums ir statistika, ir grafikai, ir susiję su pop kultūra. O jeigu dar per kūno kultūros pamoką nuvykti į baseiną ir pažiūrėti, per kiek laiko nuplaukia vaikai ir tą palyginti su Rūtos rezultatais, manau, būtų visai įdomu. Į tai įpinti ir pilietiškumo pamokas, ir kalbėti apie tai, ar vaikai norėtų dėl tikslo išvykti gyventi į kitą šalį. Žodžiu, klodai yra neišsemiami – reikia tik truputį kūrybiškumo.

Visų antra, kalbėti su vaikais nuo pat mažų dienų apie tai, kad tai, ką jie mato ir girdi, ne visada yra tiesa. Kadangi mes neturime televizijos, o mano tėvai turi, prisimenu MS reakciją, kai ji pirmą kartą pamatė reklamą. Tai buvo šampūno reklama. Ji sėdėjo išpūtusi akis prie televizoriaus ir pasakė, kad nori tooookio šampūno, nes tada, kai ji krestels galvą, jos plaukai darys taaaaaaaaaaaip! Dabar vaikai puikiai žino, kad tai – tik reklama. Ganėtinai neseniai su Morta pažiūrėjome ir šį filmuką, kad puikiai suprastų, kad tai, ką ji mato žurnalų viršeliuose, NĖRA tiesa. Šis filmukas irgi neblogas, jei vienas neįtikintų. Žodžiu, ne viskas yra auksas, kas auksu žiba. Kuo anksčiau ir nuoširdžiau su vaiku apie tai kalbėsite, tuo greičiau jis supras, kad populiarios idėjos ne visada yra saugios ir vertos dėmesio. Suteikite vaikui galimybę formuoti savo identitetą matant visą spektrą informacijos, kuri yra pasiekiame jį supančiame pasaulyje.  Nes mus supa ir idealų, ir vertybių, ir gražaus kultūrinio paveldo pasaulis.

Visų trečia, gilintis į tai, kokia yra ta pop kultūra, kad žinotumėme, apie ką verta (ir reikia) kalbėti su vaiku. Jeigu sunku pačiam įvertinti turinį, galima tame pačiame internete pažiūrėti, ką rekomenduoja specialistai. Svarbiausia – moralinis kompasas ir vertybinis ugdymas. Tą turime turėti namuose, tą turime turėti ir ugdymo įstaigose. Ir visų pirma patys turime būtų gyvenimo vadovaujantis vertybėmis pavyzdžiu. Pavyzdžiui, dauguma pritaria teiginiui, kad patyčios – žema. Prisimenu, kaip vienoje laidoje televizijoje vienas dalyvis atvirai tyčiojosi iš kito. Teisybę pasakius, man sunku buvo patikėti savo ausimis ir akimis. Aš ir dar vienas dalyvis tą įvardinome, kad, na, jeigu mes leidžiame sau tyčiotis vieni iš kitų viešoje erdvėje ir manome, kad tai yra visiškai ok, tai ką kalbėti apie vertybes ir apie tai, ką mato mūsų vaikai (tik nežinau, ar paliko tą pastabą pačioje laidoje, nes jos nežiūrėjau). Jeigu patys sėdime neatsitraukdami prie televizoriaus, negalime reikalauti, kad vaikas eitų skaityti knygą.

Svarbiausia – tikėti, kad – kaip visada ir visame kame – galima įžvelgti ir teigiama. Kitaip tariant, net ir pop kultūra gali padėti ugdyti vertybines nuostatas, jei darysime tai tinkamai. Nereikia kontroliuoti kiekvieno vaiko žingsnio, tačiau reikia padėti vaikui pažinti besikeičiantį, turintį trūkumų pasaulį ir mokyti juos mokytis iš savo ir iš kitų klaidų.

Ir pabaigai – Gertrūdos Elenos linkėjimai🙂

Rašyta pagal Popular Culture’s Influence on Children’s Identity.