Beveik visi tėvai yra patyrę, jog tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai paveikia kitą. Tėvai naudoja įvairius būdus, norėdami įveikti vaiko kaprizus, suvaldyti pyktį, baimę ar nuotaikų kaitą, tuo pat metu ugdant juose savarankiškumą ir gebėjimą prisitaikyti.
Tačiau koks tėvystės stilius kokiam vaikui tinka? Tyrimą apie tai, kaip priderinti auklėjimą prie vaiko asmeninių savybių, trejus metus vykdė Vašingtono universiteto psichologai ir publikavo žurnale The Journal of Abnormal Child Psychology. Jie išsiaiškino, jog parinkus konkrečiam vaikui tinkantį auklėjimo būdą, mokyklinio amžiaus vaikams perpus sumažėja depresijos bei nerimo sutrikimo simptomai. Deja, jei tėvystės stilius vaiko būdui netinka, minėtų simptomų padvigubėja.
Šis tyrimas dar labiau atitolina nuo požiūrio, jog „vienas dydis tinka visiems“. Jo išvadose konkrečiai patariama tėvams, kaip sušvelninti vaiko depresiją ir nerimą. Mokslininkai gvildeno, kokios savybės prisideda prie depresijos bei nerimo sutrikimo atsiradimo, ir stebėjo, kaip vaikai reaguoja į skirtingus tėvų auklėjimo stilius.
„Nemažai girdime apie persistengiančius tėvus, liaudyje vadinamus „tėvais-straigtasparniais“ ar „mamomis-tigrėmis“, – teigia viena tyrimo autorių L. Lengua – Tėvams instinktas liepia kažkaip padėti ir paremti savo vaiką, tačiau ne visada aišku, kokiu būdu geriausia būtų įsikišti. Šis tyrimas padės tėvams išlaikyti pusiausvyrą tarp kišimosi ir nesikišimo politikos. Norint padėti savo vaikui, geriausia yra įsiklausyti į jį“.
Mokslininkai fiksavo 214-os vaikų ir motinų bendravimą, remdamiesi apklausomis, vykusiomis namuose. Vaikų amžius tyrimo pradžioje buvo vidutiniškai devyneri, mergaičių ir berniukų buvo beveik po lygiai. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai ir tėvai aptarinėjo neutralias temas, pvz., kaip praėjo diena, ir įprastas problemas, pvz., konfliktus dėl namų darbų ar kambarių tvarkymo. Tyrėjai žymėjosi tokius niuansus, kaip kad švelnumas ir priešiškumas bendraujant, kiek motinos leido vaikams valdyti pokalbį, kiek suteikė autonomijos. Taip pat buvo vertinamos asmeninės vaikų savybės bei depresijos ar nerimo sutrikimo simptomai. Ypatingas dėmesys kreiptas į sąmoningas vaiko pastangas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus.
Tyrimo išvados:
● Vaikams, sėkmingai gebantiems save kontroliuoti, pasireiškia mažiau depresijos bei nerimo sutrikimo simptomų, nei kitiems tyrime dalyvavusiems vaikams, ir šie simptomai paprastai neišryškėja vėliau, nepaisant auklėjimo būdo.
● Vaikams, gebantiems kontroliuoti emocijas ir veiksmus, tačiau kuriems tėvai nesuteikė daug autonomijos ir labiau juos kontroliavo, augant dažniau „išlįsdavo“ depresijos ir nerimo sutrikimo simptomai.
● Vaikai, sunkiai gebantys save kontroliuoti, mažiau pasiduodavo nerimui, jei motinos suteikdavo mažiau autonomijos bei spraudė į tam tikrus rėmus.
● Vaikams, sunkiai gebantiems save kontroliuoti, nerimo simptomai padvigubėjo, jei motinos suteikė jiems daug laisvės ir jų per daug nekontroliavo.
Taigi tėvai gali pasinaudoti šiomis žiniomis ir pagal vaiko temperamentą bei savybes nuspręsti, kokio pobūdžio pagalba ir kiek jos jam yra reikalinga. Kai kuriems vaikams, ypač tiems, kuriems sunku valdyti emocijas, yra gerai, kai tėvai labiau jiems padeda. Tačiau vaikams, kurie pakankamai gerai save kontroliuoja, per didelė tėvų kontrolė gali sukelti didesnį nerimą ir depresiją.
Šie rezultatai kažkiek nustebino, nes tokio amžiaus vaikų tėvai paprastai girdi, jog vaikams reikia suteikti daugiau savarankiškumo, kad jie išmoktų spręsti socialinius konfliktus ir priimtų sprendimus dėl namų darbų. Tai tarsi ragino tėvus neklausyti intuicijos balso, liepiančio padėti savo vaikams sudėtingesnėse situacijose. „Iš tikro tėvai turėtų būti šalia ir padėti vaikams, tačiau nedaryti to už juos“, – teigia L. Lengua.