Kodėl turėtume nustoti skirstyti vaikus pagal amžių? (II dalis)

Parašyta 2016 Rugpjūčio 22 d.

II dalis

Laisvė mokytis

Per ilgą žmonijos gyvavimo laikotarpį žaidimai beveik visada būdavo žaidžiami skirtingo amžiaus aplinkoje. Antropologai, išstudijavę žaidimų vyksmo procesus medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse, atrado, kad tipiška žaidimų aplinka buvo 4-12 arba 8-17 metų žmonių grupėse. Jei stebėtume žaidimų procesą pagal amžių suskirstytose grupėse (pavyzdžiui, mokyklų žaidimų aikštelėse, kur šešiamečiai žaidžia su šešiamečiais, o dvylikamečiais – su dvylikamečiais), pamatytume tikrą moderniujų laikų žmogaus sukurtą reiškinį. Stebėti vaikus žaidžiančius pagal amžių suskirstytose grupėse yra tas pats, kas stebėti beždžiones, uždarytas narvuose – toks elgesys nulemtas nenatūraliai primestų sąlygų. Beždžionės, uždarytos narvuose, rodo daugiau agresijos ir demonstruoja labiau dominuojantį elgesį (angl. dominance behavior) nei beždžionės laisvėje. Tas pats reiškinys yra ir su vaikais, atitinkančiai besielgiančiais pagal amžių atskirtose ir neatskirtose aplinkose.

Praėjusioje straipsnio dalyje minėjau, kaip mišraus amžiaus grupės aplinka leidžia jaunesniems vaikams aktyviau įsijungti ir mokytis iš veiklų, kurios jiems patiems atlikti būtų per sudėtingos, jei veiksmas vyktų tik jų amžiaus grupėje. Šioje straipsnio dalyje aš aptarsiu pagrindinius pagal amžių suskirstytų ir amžiumi maišytų grupių skirtumus žaidžiant/mokantis. Esmė yra ta:

Žaidimai mišraus amžiaus grupėse sukuria mažiau konkurencingą, labiau kūrybišką ir palankią praktikuotis naujus įgūdžius aplinką nei ji yra vienodo amžiaus grupėse

Žaidimai mišraus amžiaus aplinkose, trumpai tariant, yra žaismingesni nei vienodo amžiaus grupėse.  Kai žaidžia maždaug vienodo amžiaus vaikai, konkurencija gali pakišti koją paprastam norui žaisti. Tai ypač pastebima dabartinėje kultūroje, kuri labiau pabrėžia svarbą laimėti ir nuspręsti, kas yra geresnis. Šios idėjos suformuotos mūsų mokyklų konkurenciją skatinančios vertinimo sistemos dėka. Priešingai, žaidimai mišraus amžiaus grupėse leidžia vaikams koncentruotis ties geru laiko praleidimu, o ne ties tikslu nugalėti kitą. Nėra jokios garbės vyresniajam ir labiau patyrusiam nugalėti jaunesnįjį, kai pastarasis net nesitiki nugalėti vyresnįjį. Tai leidžia vaikams žaisti linksmiau, labiau atsipalaidavus, keičiant taisykles taip, kad vis dar būtų smagu žaisti, tačiau kad taip pat liktų ir iškeltų iššūkių visiems įsitraukusiems į žaidimą. Tokia žaisminga aplinka skatina kūrybingumą, norą eksperimentuoti ir semtis naujų įgūdžių, kai per daug rimta aplinka šių įgūdžių pasisavinimą slopina ir verčia vaiką naudotis jau turimais sugebėjimais (apie tai plačiau kalbėsiu vėlesniame straipsnyje).

Mano paties sisteminiai tyrimai apie žaidimus mišraus amžiaus grupėje visų pirma buvo atliekami Sudbury Valley mokykloje, kur, kaip jau prieš tai minėjau, mokiniai amžiaus grupėje nuo 4 iki 18 gali laisvai bendrauti vieni su kitais bet kuriuo metu. Tekste, kurį Michael Greenberg parašė po kelerių metų baigęs Sudbury Valley, aprašytas futbolo žaidimas mišraus amžiaus grupėse būtent toje mokykloje. Pateikiu šią ilgą citatą iš jo teksto, kuri puikiai iliustruoja kai kurias pagrindines vertybes, kurios puoselėjamos vaikams žaidžiant mišraus amžiaus grupėse.

„Vienas žmogus sako „pažaiskim futbolą“ kitiems. Visi, kurie mano, kad nori prisijungti, ateina į aikštę. Yra šešiamečių, yra dešimtmečių, yra aštuoniolikmečių, galbūt net ir personalo narių ar tėvų, kurie nori prisijungti. Yra ir mergaičių, yra ir berniukų. Komandos paskirstomos sąmoningai pagal tai, kad būtų maždaug vienodai pajėgios komandos. Dažnai būna taip, kad vienoje komandoje yra vienas puikiai žaidžiantis vaikinas, o kitoje būrys šešiamečių mergaičių, kurios jį nuolatos gainioja. Žmonės nori, kad komandos būtų vienodo lygio, nes žaidžia tam, kad pasilinksmintų. Taip jie nesijaus, jei bus suburtos komandos, kuriose jėgos paskirstytos netolygiai. Visada bus žmonių, kurie norės laimėti, bet vis tiek išliks tik mažai spaudimo iš draugų. Daugumai žaidžiančių visai nesvarbu, kas laimės.

Galbūt jūs pagalvosite, kad žaidžiantieji nededa daug pastangų, kad gerai žaistų, bet tai visai netiesa. Žaisti smagu tik tada, jei dedi pastangas ir nuolat keli sau iššūkius. Todėl žmogus ir sugalvojo tokius žaidimus kaip futbolas apskritai. Betikslis bėgiojimas greitai atsibosta, bet bėgiojimas spardant kamuolį tarp dviejų skersinių,  kurie saugomi kito žmogaus, bandančio kamuolį sustabdyti – tai žmogų jaudina.

Žmonės, kurie užsiima sportu taip, kaip mes šioje mokykloje, mokosi žymiai svarbesnes pamokas apie gyvenimą nei tie, kurie mokosi iš griežtų, orientuotų į pasiekimus sportinių užsiėmimų. Tai tokios pamokos, kaip komandinis darbas - ne „mes prieš juos“ tipo -  bet toks komandinis darbas, kai veikiama įvairialypėje aplinkoje su skirtingų gebėjimų žmonėmis, dirbančių, kad pasiektų bendrą tikslą – bendradarbiavimą gyvenime. Jie mokosi meistriškumo – bet ne tokio „aš esu žvaigždė“, o tokio, kuris ugdomas keliant sau norimus pasiekti tikslus ir dirbant, kad jie taptų realybe”.

Man 23 metai ir žaidžiau daug futbolo. Būtų kvaila bandyti pranokti tris aštuonmečius, kurie apsupa mano kojas kiekvieną kart man bandant spirti į kamuolį. Manau, kad tie aštuonmečiai yra per daug užsiėmę  bėgiodami aplink juos triskart didesnius vaikus, nei kad rūpintųsi, kas bus geriausias žaidžiantis aštuonmetis. Šiame žaidime, kaip ir realiame gyvenime, vienintelis rūpimas standartas turėtų būti tas, kurį tu pats sau nusistatai. Viena gili tiesa ta, kad kiekvienas žmogus yra visiškai skirtingas, todėl kitų spaudimas ir bandymai palyginti žmonių vertę tiesiog praranda prasmę. Jei esi vienuolikmetis ir tau leidžiama žaisti tik su vienuolikmečiais, labai sunku įžvelgti šią tiesą, kuri yra raktas į meistriškumą.”

Taip pat išmoksti atsakomybės ir savitvardos. Visus tuos metus žaidžiant fizinės ištvermės reikalaujančius žaidimus, tokius kaip futbolas, amerikietiškas futbolas ar krepšinis, niekada  nepatyriau jokios traumos, tik kelis menkus įbrėžimus ar turėjau kelias mėlynes. Žmonės užsiima šiais sportiniais užsiėmimais apsivilkę įprastais rūbais ir žaidžia be jokių apsaugos priemonių, kurios įprastai reikalingos. Kaip gali būti paaiškinama tai, kad, net ir su apsaugomis, žaidėjai dažnai susižeidžia ar sužeidžia vienas kitą? Nes žiūrint į sportinių užsiėmimų (ir gyvenimo) vyksmo procesą kaip į griežtą, pasiekimus orientuotą reiškinį,  tampa svarbiau laimėti nei užtikrinti kito žmogaus saugumą. Taigi visai nesvarbu, kiek tu kalbi apie etišką, teisingą užsiėmimą sportu ar kiek apsaugų tu būsi užsidėjęs, žmonės vis tiek susižalos. Kai žiūri į sportą (ar gyvenimą) kaip į linksmybes, kaip į kažką, ką darai dėl pasitenkinimo ir laimės, tada pagrindiniu prioritetu tampa tikslas nesužeisti kito ir nesumažinti jų užsidegimo žaisti.”

Dalyvauti užsiėmime, kuris transformuoja būrį nevienodo pajėgumo žmonių per komandinį darbą, asmeninio meistriškumo siekimą, atsakomybės ir suvitvardos ugdymą į bendrą lygių sielų draugiją, siekiančią prasmingos, buvo viena svarbiausių patirčių gyvenime. Esu įsitikinęs, kad taip jaučiuosi ne aš vienas.”

Mūsų sisteminių stebėjimų Sudbury Valley mokykloje metu (kuriuos plačiau aprašėme pirmojoje straipsnių ciklo dalyje) mudu su Jay Feldman pamatėme daug žaidimo tarp skirtingo amžiaus vaikų atvejų, kurie atitinka Michael Greenberg aprašymus. Pavyzdžiui, vienu atveju Feldman‘as stebėjo, kaip aukštas penkiolimetis berniukas žaidžia krepšinį kartu su keliais žemesniais aštuonmečiais ir dešimtmečiais. Vyresnysis rečiau mėtė į krepšį, tačiau linksmai laiką leido driblinguodamas tarp jaunesnių berniukų – jo priešininkų komandos, bandančios atimti kamuolį. Penkiolikmetis perduodavo kamuolį vieninteliam savo komandos nariui – aštuonmečiui -  ir skatino berniuką patį bandyti mesti. Driblinguojant ir tiesiog perduodant kamuolį, o ne iškart metant pačiam, vyresnysis pasunkino žaidimo procesą ne tik jaunesniajam, bet ir sau. Mėtyti į krepšį jam per lengva, kai nei vienas jaunesnysis berniukas nėra pakankamai aukštas, kad jį blokuotų; sunkiau ir linksmiau varytis kamuolį per minią žemų žaidėjų, tuo pačiu metu ir praktikuojantis driblingo įgūdžius. Dar vienas pavyzdys, aprašomas viename iš mūsų straipsnių, kuris iliustruoja kūrybišką, linksmą žaidimų procesą skirtingo amžiaus grupėse:

„Skirtingo amžiaus grupėje žaidžiant „Vėliavos pagrobimą“ (angl. Capture the flag), vieną vyresniųjų komandą sudarė trys paaugliai ir vienas vienuolikmetis, o kitą komandą „Minia“  sudarė dešimt ketverių-aštuonerių metų amžiaus vaikų ir vienas dvylikametis. Larry (4 m.) dažnai bėgdavo per liniją, kur jį sugaudavo Sam (17 m.), kuris Larry užkutendavo, taip sukeldami daug juoko. Kai Larry Sam’as paleisdavo, vaikas džiaugsmingai paršuoliuodavo į savo aikštės pusę nepatekdamas į kalėjimą. Dažnai vienas ar keli vyresniujų komandos nariai eidavo į priešininkų aikštės pusę ne tam, kad paimtų vėliavą, bet kad pabėgiotų ir pažaistų kartu su mažyliais. Niekas nebuvo per daug susikoncentravęs ties laimėjimu, bet kai jaunesniųjų komanda “Minia” vis dėlto paėmė veliavą, jie garsiai šūkavo iš laimės.”

Stalo ar kortų žaidimai taip pat žaidžiami linksmiau, kūrybiškiau, mažiau konkurencingai, kai žaidėjų amžiai žymiai skiriasi. Jay Feldman stebėjo daug šachmatų žaidimo partijų, kas jo atliekamų tyrimų metu buvo itin populiaru. Partijos, kurios buvo žaidžiamos tarp vienodo pajėgumo žaidėjų, buvo itin rimtos, žaidėjai rodė norą laimėti. Partijos tarp skirtingo pajėgumo žaidėjų, kurių amžius dažnai skyrėsi, buvo labiau kūrybiškos ir linksmos. Kad žaidimas būtų įdomesnis, vyresnieji žaidėjai dažnai patys sau specialiai susikurdavo daugiau sunkumų, pavyzdžiui, pastatydavo figūrėles į sudėtingesnes pozicijas ir patardavo jaunesniesiems, kokį ėjimą jiems geriau rinktis. Vyresni žaidėjai rinkosi eksperimentuoti su naujais žaidimo stiliais, kurių nebūtų išbandę žaisdami „rimtesnes“ partijas.

Patys kūrybiškiausi ir smagiausi žaidimo pavyzdžiai, kuriuos man teko matyti, buvo tarp paauglių ir vaikų, kartu įsitraukusių į bendrą vaidmenų žaidimą. Dar viena ištrauka iš teksto, aprašančio tai, ką visai neseniai pats stebėjau:

Sedėjau  žaidimų kambaryje Sadbury Valley mokykloje apsimesdamas, kad skaitau knygą, tačiau slapta stebėdamas ir nepaprastą situaciją. Trylikametis ir septynmetis vien tik savo malonumui kūrė fantastikos istoriją apie superherojus, monstus ir jų kovas. Septynmetis, pilnas euforijos, sušukdavo idėjas apie tai, kaip istorija turėtų vystytis toliau, kai trylikametis, puikus kūrėjas, mažojo idėjas paversdavo į nuoseklią istoriją ir, beveik taip pat greitai, kaip septynmetis diktavo mintis, trylikametis jas užfiksuodavo lentoje. Šis jų žaidimas užtruko apie gerą pusvalandį, kurį leidau sau stebėti šią situaciją, kol išėjau. Džiaugiausi, kad turėjau galimybę stebėti šį kūrybinį procesą, kuris, net neabejoju, nebūtų atrodęs taip pat, jei kurti būtų bandę du septynmečiai ar trylikamečiai. Nesuvaldomas septynmečio entuziazmas ir kūrybinė fantazija,  kurią regėjau, kartu su trylikamečio artistiniais talentais ir gebėjimais išplėtoti istorijos naratyvą, sukūrė palankų cheminį mišinį, leidusį atsirasti šiam kūrybiniam sprogimui.

Kartais amžių sumaišymas grupėse padeda suvienodinti gebėjimus

Pagrindinis šio straipsnio tikslas buvo aptarti žaidimų kokybę tarp skirtingų gebėjimų žmonių. Prieš baigdamas norėčiau pridurti, kad laisvai pasirenkamas žaidimas tarp vienodo pajėgumo žmonių taip pat yra naudingas. Apskritai, vienodo amžiaus vaikų gebėjimai yra panašesni nei skirtingo amžiaus vaikų. Tačiau taip būna ne visada. Mišraus amžiaus aplinkoje žmogus, kuris yra daugiau ar mažiau pažengęs nei jo bendraamžiai tam tikrose veiklos srityse, gali rasti jam lygių partnerių, kurie yra jaunesni arba vyresni. Vaikas, kuris nejaukiai jaučiasi kopinėdamas, gali ropinėti ant akmenų ar ropštis į medžius su jaunesniais vaikais, taip tobulindamas kopinėjimo įgūdžius. Talentingas vienuolikmetis, grojantis gitara, kurio muzikiniai gebėjimai yra aukštesnio nei jo bendraamžių lygio, gali groti kartu su vyresniais paaugliais.

Jay Feldman stebėjo daugybę pavyzdžių Sadbury Valley mokyklos mokinių tarpe, kurie buvo labiau pažengę pagal savo amžių tam tikrose srityse ir žaidė su vyresniais vaikais. Vienas iš pavyzdžių buvo dvylikametis Randy, puikus šachmatų žaidėjas, kuris dalyvaudavo įvairiuose turnyruose ir net buvo įtrauktas į oficialų reitingą. Vieninteliai jo konkurentai žaidžiant šachmatus mokykloje buvo Jack (17 m.), Elana (17 m. ) ir Ken (18 m.). Visos rimtos žaidimų partijos, kuriomis jis matavo savo paties progresą, buvo žaidžiamos su šiais vyresniais mokiniais. Jis galėtų išbandyti naujus žaidimo elementus su jaunesniais, jo amžiaus moksleiviais, tačiau patikrinti save galėjo tik žaisdamas su penkeriais-šešeriais metais vyresniais už save.

Parengė Emilija Malinauskaitė.

Išversta iš: https://www.psychologytoday.com/blog/freedom-learn/200809/why-we-should-stop-segregating-children-age-part-ii



* Naujas Vinco Kudirkos Sodelis Ogmios mieste, Laisvalaikio terasoje. Užsukite į svečius! Daugiau informacijos tel.: 863012440.

* Gedimino Sodelyje atidaryta tarptautinė klasė, kurioje ugdymas vyksta anglų kalba. Daugiau informacijos tel.: 865560168.