"Kitokie" vaikai

Parašyta 2018 Gegužės 9 d.

Jums nejauku, kad yra 'kitokių'? Jus baugina, kad vaiko klasėje ar darželio grupėje yra 'kitoks' vaikas? Atrodo, kad jis kenkia Jūsų vaikui arba (bent jau) jo ugdymo(si) procesui? Jūs tyliai galvojate (o kai kas aplink jus ir garsiai išsako), kad "kodėl mano vaikas turi kentėti, kad anas 'kitoks'"? Jūs žinote klasę/darželio grupę, kurios tėvai rinko parašus, kad 'kitoks' vaikas būtų pašalintas iš klasės/grupės? 
Aš visa tai mačiau ir matau. Ir, manau, turime apie tai kalbėti(s). Nes mes visi esame Lietuvos vaikai.

Izraelis jau ketvirtį amžiaus daro tai, ką labai norėčiau, kad mes darytume Lietuvoje: inkliuzija (dauguma esame pratę sakyti integracija) čia yra ne(be) eksperimentas, ne(be) vaikščiojimas pusiau apgraibom (aš kalbu apie bendrojo lavinimo mokyklas), o realybė ir kasdienybė.

Šiandien viešėjau mokykloje, kuri tą daro ilgiausiai Tel Aviv'e - jau 20 metų.

Kadangi šįryt dar lankiausi mokykloje Jeruzalėje, tai į Tel Aviv'ą atvažiavau jau į pamokų pabaigą. Čia - mokykla 'pagal rajoną'. Teisybę pasakius, jos vos nepravažiavau, nes ji įsispraudusi tarp daugiabučių taip, kad atrodo esanti tiesiog dar vienas daugiabutis. Du daugiabučiai. Vienas pastatas yra senesnis, o kitas - visiškai naujas.

Šioje mokykloje yra po tris paralelines klases. Dvi klasės kaip klasės: viena(s) mokytoja(s), 25-26 (!!!) vaikai. 
Bet štai trečioji yra 'komunikacijos klasė' (taip gražiai vadina vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, klases): joje mokosi 8 vaikai ir yra dvi pedagogės. 
Klasės, kurios veiklą stebėjau, viena pedagogė tuoj tuoj gimdys. (Neklausiau, kada čia prasideda motinystės atostogos, bet tikrai akivaizdu į ją žiūrint buvo, kad vėliau, nei pas mus!).

Kaip vyksta pamokos?
Ogi taip, kaip ir visur. Tik tiek, kad čia vaikai 'migruoja': gali eiti ir dalyvauti bendrojo lavinimo klasių pamokose, gali dirbti 'komunikacijos' klasėje (pasirodo, ir vaikai, kuriems viena ar kita tema sekasi prasčiau, puikiai gali užeiti mokytis į 'komunikacijos' klasę). Net pačioje komunikacijos klasėje (kuri yra ir šiaip nedidukė, nes erdvė suplanuota maždaug klasei iki 10 vaikų) dar yra mažytis kambarėlis, sandėliukas toks :D Ten yra tik stalas, kėdė (kėdės), lentyna, sėdmaišis, nedidelė lenta. Kam skirta ši maža klasytė? Tokiems atvejams, kai vaikas praranda savikontrolę, kai jam būtina pabūti be kitų. Gali būti ir tiesiog kad reikia susikaupti.

Abu su Shahar'u kalbėjome, kad tokios erdvės reiktų apskritai vos ne visose klasėse. Klase jos nepavadinsi. Kabinetu - irgi. Sandėliuku irgi - nei šis, nei tas. "Šiandien jūsų vaikas tris valandas leido sandėliuke " :D Bet vat individuali erdvė - geras pavadinimas. Erdvė nurimti. Erdvė sutelkti dėmesį. Erdvė pasikalbėti.

Man labai patiko, kai mokytoja pasakė, kad, jos nuomone, VISI mokytojai turi būti gerai apmokyti dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių, o ir apskritai bendrojo lavinimo mokytojai šiandien turėtų būti labiau tokie empatiški, diferencijuojantys ir įtraukiantys mokinius bei mezgantys su jais ryšį, kokie yra "specukai".

Tuokart prisiminiau visus pokalbius su pedagogais Lietuvoje: jie nėra prieš inkliuziją, bet jaučiasi neturintys pakankamai įrankių savo įrankių dėžutėje: trūksta specialistų (psichologo, socialinio pedagogo, logopedo, specialiojo pedagogo konsultacijų ir pagalbos), trūksta kokybiškų (ap)mokymų, trūksta žinių, kas būtų, jei..., ką daryti, jei...

Žinoma, Izraelis irgi čia neatsidūrė per vieną naktį - užtruko keletą dešimtmečių ir jau šiandien mes kalbame apie labai didelę dalį vaikų, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Shahar'as sako, kad gal taip ir nėra pigiau, bet ir ne brangiau, nei atskiros spec. mokyklos. Čia tiesiog kalbant apie kaštus. Bet dar pakalbėkime apie emocinę naudą. Apie socialinę kompetenciją. Visa tai yra dažnai sunkiai įvertinama ir apčiuopiama, o iš tiesų vertė yra neįkainojama. Kai vaikas nuo ankstyvosios vaikystės supranta, kad visuomenė yra marga, o žmonės - įvairiausių gebėjimų.

Shahar'as pabrėžė seną gerą tiesą, kad gyvybiškai yra svarbus tėvų įsitraukimas. Kalbėjome apie tai, ką jie daro, jei tėvai neigia, kad vaikas turi specialių poreikių. Kadangi jis turi daug patirties, tai, sakė, kai kurie tėvai ir dešimtmečiais nepripažįsta...bet net ir patiems nuostabiausiems tėvams užtrunka susitaikyti. Jis sako: aš neteisiu. Aš gerbiu net ir tėvų norą NEpasakyti savo vaikui, kad jis turi, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą. Net ir tuo atveju, jei jis lanko specialiąją klasę. Tada mes kalbam kitais žodžiais, - sako jis.

Aš nežinau, kaip jums, bet mane ši frazė sustabdė vietoje. Rimtai?! Tiesiog visi apsimetate?! Na, - sako, - ne apsimetame, o dirbame kaip dirbę. Tik tiek, kad tai yra būtent toks būdas dirbti su ta šeima.

O jeigu šeima atsisako pagalbos? Tai irgi jų teisė. Bet dauguma neatsisako, juk jie nori geriausio savo vaikui, - priduria.

Man pirmą kartą - nors jau su Shahar'u vien susitinkam trečią kartą, o kur dar susirašinėjimai - tapo aišku, kad AŠ NĖ KUO DĖTA. Toks AHA! momentas: Aš tiesiog turiu profesionaliai dirbti savo darbą ir prisiimti atsakomybę tik tada, kada GALIU ją prisiimti. 
Ir kai sakau "aš", tai turiu omeny pedagogą. 
Nes pedagogas negali, neturi prisiimti atsakomybės už tėvus. Tėvai prisiima atsakomybę, tėvai sprendžia. Aš dirbu savo darbą.

Man net atrodo, kad neįmanoma perteikti to jausmo, to palengvėjimo. Ne dėl to, kad nėra atsakomybės, visai ne :D Bet dėl to, kad - kai tėvai kaltina, kai neigia, kai nedaro to, ką mes norėtume, kad darytų (nes juk niekada neplanuojame, kad vaikui būtų prasčiau - atvirkščiai) - MES NETURIME JAUSTIS KALTI.

Ne tai ne. Jūsų teisė, IR AŠ JĄ GERBIU. Va, čia esmė. Nes mes priimame asmeniškai, įsiskaudiname (esu ne kartą arba pati susidūrus, arba išgirdus pasakojimą, kaip Vaiko gerovės komisijos/komandos nariai skaudžiai išgyvena, verkia ir pan.), o nereikėtų. Man esant klasėje, tos pedagogės papildė Shahar'ą, elgėsi visiškai atsipalaidavusios (nors buvo ir 'karštas' įvykis), vaikai ramiai dirbo kas ką. Žodžiu, nebuvo jokio pasirodymo - tiesiog natūrali dienos tėkmė.

Paklausiau, kaip būtų, jei tėvai nuspręstų iš šios mokyklos vis dėlto pereiti į spec mokyklą. Oi, - sako, - taip būna, ir tai yra visai normalu. Aš visada tėvus skatinu pabandyti bendrojo lavinimo mokyklą, nes VISADA spės pereiti į spec mokyklą. 
O jei palanko čia, pereina į spec ir vėl nori grįžti, - neatlyžtu aš :) Na,- sako, - tokio lakstymo tai nerekomenduojame. Sakome tėvams, kad šokinėti per mokyklas nėra gerai. Be to, iš spec mokyklų - ypač vyresniems vaikams - sunku (dėl akademinių dalykų) pereiti į bendrojo lavinimo mokyklą. Nes, pavyzdžiui, jeigu šeštokas nerašo ir neskaito, tai kur jau ten jam bendrojo lavinimo mokykla...Vaikas, lankantis bendrojo lavinimo mokyklą, turi - su specialistų ir tėvų pagalba - daugiau/mažiau spėti su bendraamžiais.

Gerai, - sakau, - o tai jeigu vaikas pradeda vartyti stalus? Mėtyti daiktus? Meta daiktus į mokytoją? Kenkimas (grėsmės saugumui) sau, kenkimas kitiems ir kenkimas aplinkai yra priežastys, dėl kurių galime nuspręsti, kad vaikas negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, - atsako Shahar'as ir suprantu, kad čia viskas yra labai aiškiai apibrėžta ir labai nedaug pilkos zonos. Tos taisyklės visiems yra aiškios. Ir vis jų laikosi. O kai laikomės taisyklių, tai mažai interpretacijų. O kai mažai interpretacijų, tai mažai nesusipratimų. Žinoma, emocijų vis vien yra ir yra daug, bet aiškumas lemia saugumo pojūtį. Žinoma, nėra taip, kad vaikas metė kažką į mokytoją, ir vaikas išmetamas iš mokyklos. Apskritai vaikas nėra išmetamas. Tiesiog yra labai aiškiai įvardinama, kad ir vaikui, ir kitiems vaikams, ir mokytojams situacija nėra saugi. Būtent saugumo buvimą ar ne jau įvardina mokytojai - nes tik jie ir gali užtikrintai pasakyti, ar visiems yra saugu. Be jokios abejonės, žinia visada (į)skaudina tėvus, bet čia išlygų būti negali. Žinoma, jei mokytojai jaučiasi ir gali nuoširdžiai pasakyti, kad išbandė viską, ką galėjo (ir mokytojas, o ne tėvai, sprendžia, ką reiškia "galėjo").

Be jokios abejonės, ilgametė patirtis daro savo. Ir ne tik dėl techninių - įgyvendinimo - dalykų. Labiausiai būtent dėl tų visų emocinių.

Aš, pavyzdžiui, turiu pripažinti, kad net neįsivaizdavau, kaip yra sunku. 
Viena. Sunku su vaikais. Bendrojo lavinimo mokyklose dirbantys mokytojai nėra pasiruošę. Kai kam yra baugu. Kai kas tiesiog nenori. Bet įgūdžių trūksta visiems. 
Antra. Tėvai gauna labai mažai pagalbos. Ir palaikymo. Nuo pat pradžių. Vis dar stigmatizuojama šeima, turinti vaiką, kuris yra 'kitoks'. Dėl to tėvai yra gynybiški, dažnai kaltinantys, pikti. Kai empatizuojiesi, supranti, kad tai yra dėl vidinio skausmo, bet, kita vertus, kartais tiesiog nėra nei jėgų, nei ūpo, nes jautiesi kovojąs su vėjo malūnais. 
Trečia. Specialistai, dirbantys su vaikais, geriausiai jaučiasi, jei dirba privačiai. Mokyklose dirbantys šie specialistai jaučiasi neįvertinti, nes vis dėlto jiems reikia ne (tik) 'administracijos', o tėvų bendradarbiavimo, pasidžiaugimo, įvertinimo. Be to, kiek man tenka susiduriti, tai kad ir ką jie bedarytų, tėvams (ne visiems, bet didelei daliai) atrodo, kad padarė nepakankamai. Dėl to ir prikviesti, ir išlaikyti yra daug sunkiau į mokyklas - visi labiau linkę dirbti privačiai. O mokyklose taip reikėtų...
Ketvirta. Lietuvoje apskritai be galo trūksta socialinių pedagogų. 
Ir čia - tik viršūnėlės, dar galėčia vardinti ir vardinti. Ką išvardintumėte jūs?

Shahar'as su pasididžiavimu nuvedė mane į klasę, kuria, sakė, didžiuojasi visa mokykla: ten buvo LEGO siena, įvairių žaidimų, medžio konstruktoriai. Na, tokia kūrybos erdvė. Ta erdve gali naudotis visi mokytojai ir visi vaikai, tačiau prioritetas - komunikacijos klasė. Mes Vilniaus pradinėje KMM esame įsirengę sensorinę klasę, kuri ir panašaus dydžio, o priemonių - mano dideliam džiaugsmui - dar daugiau. Žinoma, jos skiriasi, tačiau Shahar'as ir sakė, kad tos erdvės gali būti įvairiausios. Pavyzdžiui, viena mokykla yra įsirengusi virtuvę, kur vaikai ateina gaminti. Kita - a la butą, kur ateina mokytis skalbtis, sudėti indaplovę ir pan. Žodžiu, mokykla nusprendžia, ko jai labiausiai reikėtų/norėtųsi ir įsirengia tokią erdvę. Tyliai pasidžiaugiau, kad mes turime ir rekreacines erdves, įrengtas mokyklos, ir net štai tą sensorinį kambarį (kurį padėjo įsirengti amerikiečių šeima, lankiusi mūsų mokyklą).

Žodžiu, daiktų ir aplinką turim. Bet neturim svarbiausio dalyko - tokios patirties ir tokių nuostatų visuomenėje. Bet patirtis ateis. Nuostatos - kad ir kaip lėtai bei sunkiai - irgi keičiasi. Džiaugiuosi, kad Shahar'as reguliariai lankosi Lietuvoje, veda mokymus ir taip prisideda ir prie kompetencijos kėlimo, ir prie nuostatų keitimo.

Ką galime padaryti jau šiandien? Būkime atviresni. Atlaidesni. Sau. Artimui. Mokytojui.
Nes mes visi esame Lietuvos vaikai. Ir - jeigu norime pokyčio - tik KARTU tą padarysime. Susipriešinus bendruomenė yra silpna ir lengvai pažeidžiama. Stiprybė yra vienybėje.

Rekreacinė erdvė (pradinė mokykla).

 

Specialusis kambarys, kuriuo gali naudotis komunikacinė klasė, bet gali lankytis ir visi kiti vaikai.

Nojaus laivas. Kai kurie, matosi, vaikų gaminti. Kai kurie - tėvų, o kai kurie ir tėvai, ir vaikai numojo ranka į gamybą ir nupirko.

Puikiai išpręstas nešvarių sienų ir grindų klausimas - plytelės. Nei tau dažyt, nei tau "vaškuot" kasmet.

 




 

"Vaikystės Sodo" Šeštadieninė mokyklėlė Mažasis mokslininkas! Daugiau informacijos rasite ČIA