Prieš maždaug savaitę daviau interviu žurnalo „TAVO VAIKAS” žurnalistei apie tai, kada galima vaiką palikti vieną namuose. Visą straipsnį ir interviu su trijų vaikų mama psichologe psichoterapeute dr.Lina Kalinauskiene skaitykite žurnale, o aš dalinuosi savo nuomone, kurią išsakiau.
Keturių vaikų mama soc. m. dr. edukologė Austėja Landsbergienė
„Mano patirtis rodo, kad vaikas iki septynerių metų nėra toks savarankiškas ir patikimas, kad būtų saugu jį ilgesnį laiką palikti vieną. Daugelyje pasaulio valstybių įstatymais reglamentuota tvarka ikimokyklinuko nepalikti be priežiūros yra ne iš piršto laužta. Su tokio amžiaus vaiku jau galima susitarti, pasikalbėti, jis išklauso, linksi galvą, rimtai žiūri, lyg ir viską supranta, bet kai išeinate iš namų ir jis lieka vienas, didelė tikimybė, kad tai, ką jam sakėte ir ką suprato, jam tiesiog „išgaruos“ iš galvos.
Mūsų šeimoje su vaikais nuolat kalbama apie saugų elgesį, pavyzdžiui, kaip pereiti gatvę, ką daryti, jei staiga kiltų gaisras ir pan. Bet. Sūnui buvo šešeri metukai, kai bebrūžindamas degtukus padegė kilimą. Išsigandęs liepsną uždengė puodu. Laimė, visi buvme namuose: pajutau kvapą, atbėgau, atidengiau – didžiausia skylė! Greitai sureagavome, viską sutvarkėme, sėdome prie stalo kalbėtis: „ar prisimeni, ką reikėjo daryti?“ Sūnus: „Taip, prisimenu, tą ir aną…“ Jis puikiai prisiminė viską! Tačiau netikėtomis, įtemptomis aplinkybėmis mūsų smegenys tarsi išsijungia, taisyklės ir visa kita pasimiršta, pradedame elgtis impulsyviai, neadekvačiai, paklūstame ne protui, o baimės jausmui. Kuo vaikas jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad bėdai ištikus sustings kaip strutis arba pradės elgtis neadekvačiai. Be abejo, vaikas vaikui nelygu, jo reakcija priklausys nuo gebėjimo valdyti stresą, tačiau patirtis rodo, kad dauguma vaikų netikėtomis aplinkybėmis elgiasi ne taip, kaip buvo sutarta, o spontaniškai.
Pagal vaiko mąstymo raidos tyrinėtoją psichologą J.Piaget, tik sulaukę septynerių metų vaikai pereina į kitą mąstymo lygmenį, t.y., priešoperacinį mąstymą keičia konkretus operacinis mąstymas, kai vaikas jau gali vieną reiškinį su kitu susieti loginiais ryšiais, suprasti pasekmės priežastį ir pan. Taigi, ne tik gyvenimiška patirtis, bet ir moksliniai tyrimai rodo, kad vaikas iki septynerių devynerių metų amžiaus nėra labai patikimas.
Kitas pavyzdys. Draugų sūnus buvo septynerių, jau pirmokas, puikiai žinojo, kad kai tėvų nėra, į namus nieko negalima įsileisti. Buvo moksleivių atostogos, vaikas vienas. Kažkas paskambino į jo mobilųjį telefoną: „Tavo mamytė leido atvažiuoti pasiimti televizorių ir dar keletą daiktų. Ar gali paaiškinti, kaip iki tavęs atvažiuoti?“ Vaikas paaiškino, žmonės atvažiavo, išnešė visus namus. Ir nors su vaiku buvo šnekėta, kad niekam neatidarytų durų, bet pasikeitė žaidimo taisyklės – paskambino ne į duris, o telefonu, ir vaikas jas atidarė. Daugybė mokinukų Lietuvoje iš darbo grįžtančių tėvų namuose laukia vieni – juk jau dideli! Tačiau užtenka vieno vienintelio panašaus nutikimo, kad nuomonė pasikeistų.
Žinoma, sulaukę maždaug šešerių, vaikai jau yra mažiau „išplaukę“, todėl su dauguma galima susitarti, kad pabūtų vieni, kol mama nubėgs, pavyzdžiui, į parduotuvę. Septynerių aštuonerių metų vaikai vieni galėtųpabūti valandą ar dvi, jei buvo pratinami pabūti, pažaisti vieni. Mūsų pirmagimis sulaukęs penkerių pabūdavo namuose vienas, kol su mažiuke sulakstydavau į polikliniką ir atgal, tačiau jo savarankiškumas buvo ugdomas nuo pirmųjų dienų.
Dažnai mamos sako: „aš negaliu net į tualetą nueiti – vaikas visą laiką verkia!”, “neturiu laiko net pavalgyti – jis nuolat ant rankų!”. Betgi galima neštis kūdikį kėdutėje į vonios kambarį ir praustis duše pasislėpus už užuolaidų. Kai vaikutis pradeda kniurkti, mama iškiša galvą, pakalbina ir vėl pasislepia praustis. Laiko mes turime sočiai, tiesiog dažnai renkamės lengvesnį kelią, t.y, aptupinėti vaiką nuo …iki užuot mokius jį būti savarankišką.
Jei gebėjimas pabūti vienam ugdomas nuo gimimo, pamažu „auga“ vaiko savarankiškums ir atsakomybės jausmas, taip iš lėto tėvai „augina“ ir pasitikėjimą savo vaiku.
Kita vertus, yra vaikų, kurie bijo būti vieni ir mes turime gerbti jų baimę. Juk ir suaugusiems ne visiems jauku tuščiuose namuose. Jei vaikas bijo, nepriekaištaukite (toks didelis, o bailys), nuveškite pas senelius ar draugus. Versti būti vieną yra emocinis smurtas“.