Ach, tas Kalėdų Senelis. Mums jis toks savas, ar ne? O, pasirodo, jo istorija ne tokia jau ir sena – nors ir labai greitai prigijusi ir tapusi sava. Žinia, ir Kalėdų eglutė yra ganėtinai nauja – devyniolikto amžiaus – tradicija ir, žinia, tikrai ne Lietuvoje užgimusi. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad daug tradicijų, kurios mums atrodo senos ir lietuviškos, nėra nei senos, nei lietuviškos. Tik labai prigijusios. Ką tai įrodo? Kad keičiasi laikai, keičiasi papročiai, mes ne visada džiaugiamės naujais papročiais, tačiau jie pamažu įsitvirtina ir – jau jiems įsitvirtinus – patys pamažu imame įsivaizduoti, kad tai yra sena tradicija, kuriai niekas niekada nesipriešino. Aš pati puikiai prisimenu etapą, kai Senis Šaltis tapo Kalėdų Seneliu – oi, kaip mums, vaikams, painu buvo. Šiandien mano vaikai net nesuprastų, kas tas Senis Šaltis.

Ar drausminate vaikus Kalėdų Seneliu? Ar sakote, kad yra Kalėdų Senelis? Ar tinkama yra vaikui meluoti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome šios dienos įraše (atsiprašau už ne itin gerą įrašo kokybę – aiškinsimės, kas nutiko).