Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kitiems – kad tai baisus blogis burnoje. Įdomu, ką apie tai mano žinovai?

„TO REIKIA MAMAI, NE VAIKUI“, –
teigia Tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadovė Rima Kurtinaitienė

Mano supratimu, čiulptukas yra mamos pakaitalas. Mes tą pakaitalą naudojame tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių nenorime būti su vaiku. Iš esmės mažyliui užtenka mamos krūties. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad čiulpimo refleksas yra atsietas nuo poreikio valgyti. Mamos neretai sako, kad vaikas nori tik čiulpti, o ne valgyti. Bet kažin, ar jos yra teisios –  šie du dalykai glaudžiai susiję. Taigi, kai vaikas nori žįsti, jis turi gauti krūtį, o ne čiulptuką.

Apsieiti tikrai įmanoma
Savo pirmajam vaikui čiulptuką daviau iki penkių mėnesių amžiaus. O tada supratau, kad tai reikalinga man, ne mano vaikui. Čiulptukas suteikia ramybę man – jį duodu, kai noriu, kad būtų ramu. Juk kai kūdikis neturi čiulptuko, jis guguoja, kitaip prašosi dėmesio, nenori būti vienas ir reikia su juo bendrauti… Mano antram ir trečiam vaikui šio „gėrio“ ragauti neteko.
Ar be čiulptuko nesunku? Taip, gali būti sunku – mamos dėl to juos ir naudoja, kad pasilengvintų gyvenimą. Kadangi vaikas valgyti nori dažnai, mamai atrodo, kad jis prašo krūties pernelyg daug… Tada ji duoda čiulptuką, ir maitinimas atidedamas. Bet tai nėra gerai. Tikrai netrūksta mamų, kurios sėkmingai išsiverčia be šio išradimo.
Tiesa, visa tai galioja toms mamoms, kurios žindo pačios. O jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, čiulptuko gali reikėti.

Daugiau minusų nei pliusų
Sakote, kai kuriais atvejais nėra sąlygų vaiką pamaitinti? Tai mamos nuostata, o iš principo žindyti galima visur. Viena iš nedaugelio situacijų, kai moteris tikrai negali maitinti atžalos  – tuomet, kai ji vairuoja automobilį, o kūdikis sėdi greta automobilinėje kėdutėje. Tokiu atveju čiulptukas tikrai paverstų, kol jie grįš į namus. Tačiau tada reikėtų čiulptuką naudoti tik automobilyje ir niekur kitur. Kitose situacijose jis gali turėti daugiau žalos nei naudos.
Jeigu čiulptukas dažnai naudojamas kone nuo gimimo, jis gali pakenkti žindymui. Nustatyta, kad mamos, kurios vaikams duoda čiulptukus, žindyti nustoja anksčiau nei tos, kurios jų neduoda.
Be to, čiulptuko davimas gali būti susijęs su čiulpimo problemomis – vaikas gali neteisingai žįsti krūtį, ypač jei čiulptuką gavo netrukus po gimimo. Na, o dėl to gali sumažėti pieno, kūdikis negaus pakankamai maisto.
Čiulptuko davimas gali būti susijęs su pienligės atsiradimu. Ši infekcija gali kelti problemų ne tik kūdikiui, bet ir jo mamai – žindydama ar po to ji gali jausti šiai ligai būdingus skausmus. Dėl pienligės kai kurios mamos net nustoja žindyti. Taip pat nustatyta, kad čiulptukų mėgėjai dažniau serga ausų uždegimais. Be to, vyrauja nuomonė, kad ilgas ir dažnas čiulptuko čiulpimas yra susijęs su žandikaulio vystymusi, su dantukų padėtimi ir netaisyklingu sąkandžiu. Vienas tyrimas netgi sako, kad tie vaikai, kurie kūdikystėje gavo čiulptuką, vėliau gali turėti žemesnį intelekto koeficientą nei jo negavusieji. Juk praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo burnytė tampa ir pasaulio pažinimo įrankiu, vaikas kiša į ją įvairius daiktus. Jeigu burna užimta čiulptuko, tyrinėti gali būti sunkiau. Taigi neigiamų aspektų daug.
Pasaulio sveikatos organizacija netgi nesuteikia gydymo įstaigoms „naujagimiams palankios ligoninės vardo“, jeigu ligoninėje siūloma duoti kūdikiams čiulptukus.

Kaip „nepadauginti“
Be abejo, duoti ar ne – kiekvienos mamos sprendimas. Dažnai čiulptuko davimas rodo, kad mama turi problemų su žindymu. Gal jai tiesiog trūksta žinių apie tai, kada ir kaip vaiką žindyti, o gal jai maitinant skauda. Tokiais atvejais reikėtų ne duoti čiulptuką, o ieškoti problemos ir jos sprendimų. Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6–8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė. Žinoma, padidėjusi pienligės, ausų uždegimo ir kitų neigiamų dalykų tikimybė išliks.
Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.
Iki kada reikėtų atprasti nuo šio įpročio? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Man labai įstrigo vienoje amerikietiškoje knygoje apie tėvystę perskaityta mintis, kad kūdikį pradėti atpratinti nuo čiulptuko reikia, vos jam sulaukus trijų mėnesių. Juk kuo ilgiau bus delsiama, tuo sunkiau bus atprast

„KIEKVIENAM PAGAL POREIKIUS“, –
teigia vaikų ligų gydytoja Jovita Mažeikienė, www.alfaclinic.lt

Čiulptukas – vienas iš tų dalykų, dėl kurio ne tik tėvai, bet ir medikai laikosi įvairių nuomonių. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra. Naujagimis turi įgimtą čiulpimo refleksą – be jo jis negalėtų gauti maisto. Kartu čiulpimas ramina – tai ritminga veikla, maloniai masažuojanti nervines galūnes. Čiulpimo refleksas sustiprėja, kai mažylis nori miegelio, taip pat tada, kai serga.
Kūdikis gali norėti čiulptuko ir tuomet, kai yra išalkęs, ir tada, kai visiškai sotus. Tai jam padeda užmigti, prabusti ar tiesiog atsipalaiduoti. Lygiai taip pat jį nuramintų ir krūties žindimas. Taip, čiulptukas – tai dirbtinis krūties pakaitalas. Jis yra aiškios formos ir gana kietas, o krūties spenelis minkštesnis ir galintis keisti formą.

Teigiamos savybės
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams – jie padeda vystytis čiulpimo refleksui. Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą. Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui.
Gali būti, kad, jei vaiko čiulpimo refleksas negalės pasireikšti šitaip, jis pradės čiulpti savo pirštukus. Tokiu atveju geriau jau čiulptukas.
Be to, tyrimais įrodyta, kad čiulptukas sumažina staigios kūdikio mirties sindromo tikimybę.

Tiesa ar „bobučių patarimai“
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta.
Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Tai daugiau galioja gėrimui iš buteliuko, o vien žįsdamas čiulptuką vaikas pieno negauna, tad nesusidaro refleksas, kad tai atstoja krūtį.
Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“.
Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius.
O tai, kad vėlesniame amžiuje naudojamas čiulptukas gali prisidėti prie netaisyklingo sąkandžio formavimosi – tiesa. Tiesa ir tai, kad jeigu mažyliui šį išradimą siūlysite ir tada, kai nėra reikalo, jis gali prie jo taip įprasti, kad praktiškai nenorės būti neužimta burnyte.

Mėgaukitės atsakingai
Siūlau nebūti pernelyg kategoriškiems. Daug kas priklauso nuo konkretaus vaiko. Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia. Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko. Nereikia vaikui kišti čiulptuko kaskart, vos jis suzirzia.
Jeigu čiulptuką naudosite išmintingai, veikiausiai nuo jo vaiką atpratinti nebus labai sunku. Augant poreikis čiulpti mažėja – jį išstumia kiti užsiėmimai.

„DANTUKAMS TIKRAI KENKIA“, –
teigia gydytoja odontologė Gina Valančienė

Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko. Jeigu jis naudojamas pernelyg ilgai, gali susiformuoti netaisyklingas sukandimas. Gali išsivystyti netaisyklinga žandikaulio padėtis, dantukai gali dygti kreivai, priekiniai dantys gali būti atsikišę į priekį, tarp jų gali likti tarpas – žodžiu, tos bėdos būna įvairios. Ir, kuo ilgiau čiulptuką vaikui duosite, tuo jų tikimybė didesnė.
Neretai stomatologas, tikrindamas mažylio dantukus, iš jų būklės supranta, kad jis turi įprotį čiulpti pirštuką. Taigi, jeigu čiulptuko visiškai negaudamas vaikas pradės čiulpti pirštą, tai taip pat gali pakenkti sukandimui – geriau jau čiulptukas. Suprantama, taip pat kenkia ir ant buteliukų dedami žindukai. Be to, kad kelia grėsmę taisyklingam sąkandžiui, jie skatina ėduonies atsiradimą. Šis gresia, kai naktimis geriamas pienas, sultys, saldintos arbatėlės. Taigi naktį geriau atsigerti vandens, na, o nuo metukų reikėtų mokytis gerti taip, kaip tą daro suaugusieji.

Svarbu teisingai pasirinkti
Pasitaiko vaikų, kurie čiulptuką naudoja ilgai, tačiau jų sukandimui tai nepakenkia. Čia panašu, kaip ir su dantukų gedimu – vienam jie genda greitai, kitam – daug lėčiau. Tai priklauso nuo paveldėjimo ir įvairiausių kitų veiksnių. Bet tai, kad čiulptukas prie dantukų netaisyklingumo prisideda, yra faktas.
Čiulptukų būna įvairių formų. Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0–3 mėn., ar 3–6 mėn., ar 6–12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.
Pati savo dviem vaikučiams čiulptukus duodavau, tačiau tik tol, kol suėjo metukai. Kai dukrytei buvo vieni, čiulptuką kartą „nusinešė pelytė“ ir jo neliko visiems laikams. O sūnelį atpratinau po truputį – stengdavausi duoti vis rečiau, kol visai nustojau. Apskritai metukų amžiaus vaikas turi užtektinai veiklos ir be čiulpimo.
Manau, čiulptukai kūdikius tikrai nuramina – tepasidžiaugia su sąlyga, kad to nedarys pernelyg ilgai.

„ŽAISMINGAI ATSISVEIKINTI LENGVIAU“, –
teigia Neringa Čereškevičienė, „Tele bim bam“ įkūrėja ir vadovė

„Tele Bim Bam“ laidoje turėjome rubriką „Atsisveikinimas su čiulptuku“. Prisipažinsiu, jos nesugalvojau aš pati, o nusižiūrėjau, svečiuodamasi Laplandijoje pas Kalėdų Senelį. Jo namelyje stovėjo dėžutė, į kurią vaikai galėjo išmesti savo čiulptukus. Man pasirodė šaunu, kad atsisveikinimas su kūdikyste paverčiamas savotišku žaidimu.
Tai tikrai pasiteisino – tėvai džiaugdavosi, kad „Tele Bim Bam“ laida padėdavo vaikučiams atsikratyti šio įpročio. Žinoma, būdavo reikalingas išankstinis susitarimas. Vaikas dar namie per televizorių pamatydavo, kaip tiems, kurie pasiryžta išsiskyrimui, visi ploja, tad ir pats to užsinorėdavo.
Bene vyriausia mergaitė, kuri laidoje atsisveikino su čiulptuku, buvo ketverių metų. Su ja jau galėjau rimtai pasišnekėti, ir ji prisipažino, kad to džiaugsmo jai vis dar norisi prieš miegą.
Tiesa, būdavo ir vaikučių, kurie paskutinę sekundę apsigalvodavo ir čiulptuko neišmesdavo. Manau, tokiu atveju reikia gerbti mažylio nuomonę.

Iš to išaugama
Tris savo vaikus maitinau nenatūraliai, tad jie prie čiulptukų buvo įpratę. Ilgiausiai, gal iki dvejų metų, tuo mėgavosi jaunėlis Rapolas. Vieną rytą atsikėlęs jis apie čiulptuką pasakė: „Fui, smirda“, ir nuo tada nė nepažiūrėjo į tą pusę. Taigi sakyčiau, kad iš šio dalyko yra išaugama, kaip ir iš sauskelnių. Tik tas noras atsisveikinti su kūdikyste kai kuriems vaikučiams gali ateiti gana vėlai.
Iki kada galima naudoti čiulptuką? Tai labai individualu. Tie suaugusieji, kuriems atrodo, kad vaikas čiulptukui jau per didelis, verčiau tesusimąsto apie savo žalingus įpročius… Juk vaikai yra skirtingo jautrumo, o ir priežastys, dėl ko griebiamasi čiulptuko, yra skirtingos. Neretai mažieji jo nori, kai jiems trūksta dėmesio, saugumo pojūčio. Taigi, jeigu bandysite vaiką nuo čiulptuko atpratinti, reikėtų pagalvoti, kuo galite jam kompensuoti netektį. Manau, daug priklauso ir nuo tėvų – ar jie patys yra tam atsisveikinimui nusiteikę ir pasiryžę.
Na, o atsisveikinti su čiulptuku geriausia taip, kaip mes darydavome laidoje – pasitelkus draugišką susitarimą ir kūrybiškumą. Tarkim, galima čiulptuką įdėti į voką ir kam nors išsiųsti, kad pasaugotų, ar susigalvoti kitokį žaidimą. Svarbiausia, kad vaikiukui neliktų nuoskaudos. Apskritai mūsų visuomenėje vaikų ir tėvų santykiams reikia daugiau žaidybinių elementų.

Gintarė Kairytė
Straipsnis spausdintas „Mažylio“ žurnale
Nuotrauka www.flickr.com